Mane tai sudomino toks dalykas. Aišku nenoriu kabinėtis, nes pats nesu didelis poetas ar šeip kūrėjęs. Tik man logikos trūksta. Kaip durys iš lėto su trenksmu užsidaro? Reikia jas kaip reikiant stumtelt, kad trenksmas sklistų nuo jų, O išlėto veriant nebent girdėsi nesuteptų vyrių girgždesį :) Na svarbu, kad įdėta daug jausmų :) Manau svarbiausia kurti ne betkada, o tada, kai nori išlieti jausmus.

oi,ta meilė....kaip seilė.

Dėmesio verta tik paskutinė eilutė, nes visa kita sulipdyta iš klišių. Na ir kas, jeigu jūsų mylimojo akys iš tikrųjų mėlynos. Bet kokiu atveju jos mėlynos, o ne žydros, todėl kam prisirišate prie girdėtų klišių? Be jų daug gražesnis kūrinys atrodytų.

Duris aš įsivaizduoju nerealistiškai, įjunkit fantaziją :) Įsivaizduoju, kad jos lėtai lėtai užsiveria, bet pagavus skersvėjį pasigirsta garsus trenksmas.
Tai buvo jausmų išliejimas, o iš to tikėtis kažkokio šedevro yra naivu. Išliejau save, tik tiek :)

Beje, Jo akys, iš tiesų, yra žydros, ne mėlynos, vandenyno žydrumo spalvos... (mm) ;]]

pavyzdys kaip nereiktų rašyti