mhm... sukneles...

Taip, kūryba tikrai moteriška. Visu kuo. Tuom ir yra malonu, kad ne belytė, kokios nūdienoje apstu.
Vis eini gilyn į sąmonės srautą. Mažiau save kontroliuoji. Tai ir pliusas, ir minusas. Visgi eilėraščiui reikalinga ne tik ekspresija, bet ir racionalus protas. Išlaikyk santykį ir viskas bus puiku. O šis darbas man patiko.

Antrasis posmas super.
Visas kūrinys tarsi labairintas, daug kulminacijų, skaitosi lyg sulaikius kvėpavimą, jaučiama įtampa. labai patiko. pasiimu;)

Jei nebūtum ir nuotraukos įdėjusi, būčiau atpažinęs vis gilėjantį tavo (kadaise) naują stilių. Šauni, nors kiek bauginanti ar gluminanti vyrišką prigimtį kūryba.

Aš matau čia daugiau nei genetiką. Tai nusivylimas tuo, ką mes kartais pernelyg išaukštinam... Bet tai gali pasakyti tik pati autorė.

Daug čia visko pridėta: pirmoji strofa bendresnė, palieka daugiau erdvės interpretacijai - juk vienaip eilėraštį suvoksi, jei manysi, kad jis skirtas moteriai, žmonijai, gyvybei ar tiesiog genetikai... Pasirinkta ašis nuspalvina vis kitais atspalviais.
Antroji strofa jausmingesnė, konkretesnė, galima įžvelgti tam tikrus kadrus iš gyvenimo, interpretacijai erdvės mažiau, bet vėlgi... Pro kurią prizmę pažvelgsi. Visgi man pirmoji strofa labiau prie širdies, ji savitesnė, originalesnė. Kita vertus, aš manau, kad daugumai labiau turėtų patikti antroji. Kiek paabejočiau dėl kai kurių žodžių reikalingumo, man norėtųs vietomis glausčiau, bet šitoje sferoje autorius visada teisus:) Daugialypis. Patiko.

Ypatingai antra strofa. Iškvėpti prisilietimai tokie išgyventi...

Antras segmentas man labiau, nors pirmojo pradžia žavi. Rodos, grįžai prie ankstesnės stilistikos.

geras kūrinukas, patiko+++++

Ar tikrai genetika?:) Gal evoliucija?:)
kaip ten bebūtų - darbas originalus ir skaityti nenuobodu.