Ach, tas kūnas, kaip menkai, ar visai jis mums pažįstamas kaip visuma, kaip betarpiška duotybė, ir kaip jį sunku apgauti. Užtat lakusis mūsų aš taip pažįstamas, kaip skausmingai jis pergyvena tremtį kūniškume, kaip jis nori kūną nusimesti, išsivaduoti, bet juk pats sakote: "kai artojas rūstus apars" šią lemtingą duotybę, išvaduos lakųjį aš iš mirtingojo, laikino ir riboto lemties. O ar, patekęs į žvaigždes, nesiilgėsies žemiškos duoties, tų keletos kūniškos ir sielos palaimos akimirkų?
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-10-09 14:12:39
Ach, tas kūnas, kaip menkai, ar visai jis mums pažįstamas kaip visuma, kaip betarpiška duotybė, ir kaip jį sunku apgauti. Užtat lakusis mūsų aš taip pažįstamas, kaip skausmingai jis pergyvena tremtį kūniškume, kaip jis nori kūną nusimesti, išsivaduoti, bet juk pats sakote: "kai artojas rūstus apars" šią lemtingą duotybę, išvaduos lakųjį aš iš mirtingojo, laikino ir riboto lemties. O ar, patekęs į žvaigždes, nesiilgėsies žemiškos duoties, tų keletos kūniškos ir sielos palaimos akimirkų?
Vartotojas (-a): mildam
Sukurta: 2009-10-09 12:45:52
Man norėtųsi apie tą skausmą kalbėti subtiliau ir jautriau.
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2009-10-09 10:35:13
...kūno skausmo aimana, pakilti į žvaigždes su jomis pasikalbėti, sušilti ir nurimti, su žvilgsniu į žemės rūstį....