Juk tai mūsų jie, visi iki vieno, nekartojami slenka pro šalį, kaip skirtingai ataidi jų žingsniai mumyse.
Jie išgrynina vertę gyvenimo, o kad liūdna, ar taip jau blogai. Ruduo dosnus, išdalija turtus, sau nepasilieka, kaip į rudens žmogų jis panašus. Ačiū.
Kaip vis dėlto skauda, tiek kenčiančių žmonių, gyvenimas kaip bausmė, o kartais laimė, bet ta laimė tokia trumpa:( Paskaitau ir verkt noris, kad taip dažnai panašiai jaučiuosi :(
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-09-29 19:40:13
rasiu rudenio klišėj kadaise mylėtą stabuką... kada nors rasiu ir aš
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-09-29 14:13:20
Juk tai mūsų jie, visi iki vieno, nekartojami slenka pro šalį, kaip skirtingai ataidi jų žingsniai mumyse.
Jie išgrynina vertę gyvenimo, o kad liūdna, ar taip jau blogai. Ruduo dosnus, išdalija turtus, sau nepasilieka, kaip į rudens žmogų jis panašus. Ačiū.
Anonimas
Sukurta: 2009-09-29 07:38:49
Tirštas. Jausminis.
Vartotojas (-a): Ferrfrost
Sukurta: 2009-10-06 01:02:08
Kaip vis dėlto skauda, tiek kenčiančių žmonių, gyvenimas kaip bausmė, o kartais laimė, bet ta laimė tokia trumpa:( Paskaitau ir verkt noris, kad taip dažnai panašiai jaučiuosi :(