Tik padėkot galiu.Ir nusilenkt.Būteis esmė ir toks alsavimas to savito suvokimo.Savito, kuris tampa savu.

vežėjau,
koks audinys tankus minčių,
žydinčiais jausmais ataustas
laimingas toks esi tu iš tiesų,
kad sutrinki pakelėje užklaustas

ko kerinčiai šypsaisi ant akmens,
prošal juk daug vargelių laikas ginė,
ar raitelį ant žirgo balto tu matei? -
juk taurėje kančia putoja, o ne vynas,

atmieštas liūdesio karčiais lašais,
o va laimingas tarsi vaikas:
smiltelę dzie suspaudęs saujoje laikai,
širdy rasas surinkęs, neišvaistęs

iš pakelės matyti taip toli dzie
smilties lengvesnės niekur nerasi

Taip ir pabaiga apie kunigus teisinga. Dabar bet kokioj sryti gali sulaukt falsyvo zmogaus. Kokie grazus ir prasmingi jusu darbai. Tie pamastymai skaitant sukelia man tiek minciu ir naujo ikvepimo kitiems kuriniams.
Jus rasote apie gyvenimo realijas ir Vidini gyvenima. Tiek patirties, tiek visko jusu gyvenime buvo, gaila, kad ne visi supranta jusu zodzius ir ju prasme.

Vis lygindavau Kelionę su Faustu: ieškojimai, žmogiškasis nepasitenkinimas, būties aprašymai per buitį. Bet po „Sustok, minute, tu graži. / Kartok į ausį kartą, kitą.“ Supratau akivaizdų kūrinių skirtumą. Vežėjas gali kasdien tai kartoti (kad ir per Vidinį), o Faustas nė karto šito neištarė... Gal dėl to Kelionė ir žavi, kad herojai vis mąsto apie būties sudėtingumą, tačiau ji graži ir širdžiai miela. Ir norisi po kiekvieno Kelionės epizodo kartą, kitą kartoti: sustoka, minute, tu graži...

Erdvus pasivaikščiojimas minčiai.Dėkui už poezijos ir senų dainų suaudimą vienan audinin.

už ačiū už.... nes ne kunigai atleidžia...
oi tu berneli, ... /gal ne bernelis , o tik eskizėlis/