Ačiū Dievui, neišgąsdino ilgas tekstas. Būčiau daug praradus.
Prasmingas darbas. Daug minčių už kurių būtų galima kabintis ir rašyti ilgiausius prozos kūrinius. Na, arba poemas:-) Gal netgi reikėjo šią poemą ilgesnę rašyti, dabar viskas labai koncentruota, nespėja net mintis įsibėgėti. Nors žinant internetines erdves, trumpesnis darbas laimi daugiau.
Vienoj vietoj netgi šoktelėjo mintis, jog labai į Faustą panašu – rimtyje ieško, mąsto, kažko vis nepatenkintas.
Norėjau komentaruose pacituoti patikusias vietas, tačiau pamačiau, kad, tokiu atveju, labai jau ilgas kometaras išeitų...:-)

Poema skirtina į tris dalis (gal dėl to ir Trys paros vienatvės?). Norėtųsi sklandesnio perėjimo iš vieno segmeto į kitą.
Nepatiko tas kibernetinis angelas, erdvėlaikis. Kažin ar kūrinyje, pasižyminčiame mąslumu, jungiančiame Dievo bei žmogiškosios kančios motyvus, tinka toks žodynas.
Eilutė „Vien mano žingsniai - pasaulio matas“ išsimuša iš ritmo.
Sutinku su Laiptuose dėl skyrybos. Ji nėra labai baisi, tačiau klaidelyčių yra.

Pasiimu. Turėsiu apie ką mąstyti ilgom vienatvės parom:-)

Trumpai komentuodama:
- susitvarkykite skyrybą;
- darbas grubiai diletantiškas.