Visiškas neįsijautimas į situaciją. Ką tik iš komos pabudęs žmogus dar guli reanimacijoje ir nemanau, kad isteriškai klykauja. Net seselės pasiūlymas yra nelogiškas - siūlyčiau rašyti apie tokius dalykus, kuriuos išgyvenote, tada lengviau įsijausti, proza iškart labiau įtraukia, tekstas sužavi, galima pasakoti detaliau. Dialogai apskritai tokia rašymo forma, kuri reikalauja įsijautimo, patirties, sumanumo, viena yra iš tikrųjų kalbėti gyvenime, o visai kas kita - įsivaizduoti kitų kalbėjimą. Sėkmės.
PS. o dvasinių vertybių, deja, čia niekur neradau.

Perskaičiau ir nesupratau, kurioje vietoje būtų geriau negu "blogai"... Nėra jokios intrigos... Dėl rašymo apie komos pojutį- labai pritariu Gediminui, gera mintis....

"Prašyčiau mandagiau, – seselė nenusileido man."- juokinga ši vieta.
"Aš pradėjau rėkti ant jo:" - kaip seselė virto į vyrą niekaip nesuprantu.

Daug klaidų. Dialogas - tragikomiškas, juokingas. Siužeto linija siaura ir neįdomi, jokio vidinio sukrėtimo. Atsisakyčiau visų dialogų ir bandyčiau parašyti kaip žmogus jaučiasi gulėdamas komoj. Kam tokie vardai - Stela, Klaudijus, Andželika? Juk lietuviais esame mes gimę...

labai silpnai...