Užmanymas ar vaizdinė scenografija labai šauni. Stebėtojas lyg potyrių mainuose tarp savęs ir objekto, praradusio bet kokį žmogiškąjį svorį ir reikšmingumą: vyrai it vėlės, nesvarios, bespalvės, bepareiginės. Idėja šauni. Bet meninės įtaigos priemonės per grubios, per šiukščios. Kilstelėkite coliu subtiliau, gerokai subtiliau neapibrėžtą vyrų eigasties kontūrą ir nekedenkite tuščių durų atvarties, o vos praverkite tik, leiskite pačiam skaitytojui prisiliesti pamatyti praverti. Toliau – trūksta tikslesnės emocinės raiškos (pvz.: „jų baltos rankos skaičiuoja nepaglostytus skruostus” – būtų užtekę tik pirštelio sąnario traškelėjimo).
Paskutinėje eilutėje – įkvėpis – labai tikslu, ypatinga - tai yra tai, ko tikėjausi iš viso šio darbo. Sumoje – redaguočiau didesnę darbo dalį, neišsižadant užmanymo esmės.

Patiko tas viduryje esantis ketureilis. Labiausiai.

Subtilus vaizdinys iš lūkesčio per tikrovę, svajai praplaukia lyg prisiminimas, sugrįžęs akacijos žiedu, sukuria švelniai romantišką nuotaiką. Žaviai.

įkvėptas, liux eilius

Žaviuosi.

Pro langą stebėtojo žvilgsnis tarsi abejingas veiksmui, bet tai klaidus abejingumas, šį kartą tą vyksmą įkvėpsiu. Atsargaus žvilgsnio slinktis tikrove, tikrovės proveržia į vidų. Puikus darbas. Ačiū.

...tarsi akvareliniais dažais labai labai atsargiais lyriniais potėpiais skausingai nutapytas gražus paveikslas....

O. Sukauptas perliukas.
Seniai-vakar-šįvakar.