Skaičiau ir įkvėpiau vaikystės, deja man su katyte buvo labai nejauku, na kažkas tokio prikeliančio iš vaikystės, kada su siaubu akyse mačiau pririštą varlę prie tuščios koservų skardinės, negalėjau matyti tokio žaidimo, nežinau, man svetima kančia dažnai tampa sava.
Perėjimas prie Kristaus kančios padeda tašką vaikystei, kuri blaškosi, nes nežino, kas yra nuodėmė, ir staiga išpažįstame Jį, o gal ir save. Puikus darbas, dėkoju.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-06-04 18:00:59
Pritariu nežibutės komentarui...
Vartotojas (-a): boružė
Sukurta: 2009-06-03 16:12:37
Palietė ir ne tik....Ne ta diena, kai norisi "narstyt" komentarais. Patiko.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-06-03 15:18:28
Jaudinantis giliai. O šiaip, norėtųsi atkartoti IrmaS komentarą. Labai taiklus...man.
Anonimas
Sukurta: 2009-06-03 14:53:17
Joooo
Labai gilu ir drasko širdį.
Jį pažįsta vaikai, o mums lieka kančia.
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2009-06-03 13:10:02
Skaičiau ir įkvėpiau vaikystės, deja man su katyte buvo labai nejauku, na kažkas tokio prikeliančio iš vaikystės, kada su siaubu akyse mačiau pririštą varlę prie tuščios koservų skardinės, negalėjau matyti tokio žaidimo, nežinau, man svetima kančia dažnai tampa sava.
Perėjimas prie Kristaus kančios padeda tašką vaikystei, kuri blaškosi, nes nežino, kas yra nuodėmė, ir staiga išpažįstame Jį, o gal ir save. Puikus darbas, dėkoju.