„Žmogus nesutvertas vienatvei“ – perskaityk Didro „Vienuolė“. Tikrai nenusivilsi, rasi tą pačią mintį, tik kitaip. Pateikimas, manau, tau turėtų labai patikti. O ir romanas neilgas.
Per daug gal komentatoriai baisėjosi. Negi literatūra turi vaizduoti tik tai, kas gražu? Be to, čia juk nėra detaliai piešiama prievartavimo scena. Kūrinį netgi drįsčiau pavadinti estetišku.
Stilių tikrai reikėtų taisyti. Bet nieko, įdirbis padės ;-)
Vienas neaiškumas – dukra ar įdukra? Visas kūrinys leidžia suprasti, kad dukrytė, o paskui... „Buvau kaltinimas išprievartavęs įdukrą.“
IM, sąvoka „lyrinis herojus“ anksčiau buvo vartojama tik poezijoje. Anksčiau. Dabar netgi pradėta sakyti: „lyrinis herojus seniai mirė ir niekas nežino, kur jo kapas“. Todėl nereikėtų vartoti šios sąvokos. Zaborskaitės teorija apie ją jau seniai paseno.

Ir apie ką bekalbėtume, mes visada kalbame apie gyvenimą. Ir turbūt nėra temos, apie ką jau nebūtų rašyta. Todėl ir įdomu, kuo ir kaip nustebinsi kitą kartą...

Gilu. Tiek rašymo stiliumi, tiek idėja patiko. Atitinka mano paties mąstymo stilių, kad visa, kas baisiausia ir gražiausia, slypi tame pačiame žmoguje.

Darbas jaudinantis, tema dėstoma - suprantamai. Nežinau nė kaip jį komentuoti ar į kokią lentynėlę patalpinti? Rišlumas, gramatika - ne mano sfera, tad nesigilinsiu - yra žemiau taikliai pasisakiusių. O emocine, psichologine prasme - aktualus. Sudėtingi žmogaus pasąmonės srautai, vingiai - kartais jų nė numatyti, deja. Stengiuosi suprasti išgyvenimus, veiksnius, privertusius personažą pasielgti vienaip ar kitaip. netikėta tema.

Pagaliau tamsta sugrįžo su prozos kūriniais, pagaliau aš sugrįžau moderuoti prozos :)
kūrinys savo turiniu labiau primena dienoraštinį įrašą nei novelę, o ir šiaip novelei per mažai išplėtoti charakteriai, per ilgas laikotarpis užgriebiamas, tas vienas, kulminacinis, kūrinio įvykis neišskiriamas, nesukelia tokio įspūdžio, kaip turėtų. Sakyčiau, jog mintį turi, tačiau su raiška reikėtų padirbėti, padaryti tekstą įtaigesnį, kad jis keltų ne tik tokias asociacijas, jog tai tėra nuogai atpasakota asmeninė patirtis, o priverstų pamąstyti apie darbo meninę vertę etc.
Keista pasirodė, jog kūrinyje išskiriama 'žmonės, prokurorai ir teisėjai', lyg pastarieji du nebūtų žmonės :)
Keletas lietuvių kalbos gramatikos pamokėlių:
'Galbūt' nėra įterpinys, po jo kablelio nereikia;
Šalutiniai sakiniai bei išplėstiniai pažyminiai po pažymimojo žodžio skiriami iš abiejų pusių;
Penkis metus --> penkerius;
Link yra polinksnis, todėl vartojamas po linksnio, pvz, barelio link, o ne link barelio;
'Jog', 'kad', 'nes', yra jungtukai, kuriais dažniausiai pradedami šalutiniai sakiniai, kablelius prieš juos dėti būtina.
Sėkmės.

Kam tokie dalykai iš vis rašyti, mane sukrėtė ir atvirai sakau, negaliu pernešti prievartos ar neprievartos, bet degradacijos ir su savo vaiku, ne, man tokie kūriniai su tokiais gyvenimo elementais, na ir taip purvo daug.....
Kažkos kuriozinis pasiteisinimas ir neitikinantis visai...aš geras ir nekaltas, juoką sukėlė ir tiek, degradacija - nekaltume.

na, man kažkaip herojaus atgailavimai nepateisinami:žuvus žmonai duktė buvo dar maža, o suaugus šitaip pasielgti...ir neva, ji iniciatorė to įvykio.Ne,nepateisinu!
Gal geriau'kas neparašyta'
Įprotis sunkioje padėtyje griebtis'velnio lašų'-priveda prie panašių situacijų...

Kalinys paskendęs savęs pasigailėjime, ir viskas, kas nulėmė jo gyvenimaą, buvo ne Sėkmės kaltė. Sakyčiau kiek per paprastas ir vienpusiškas žvilgsnis šio lyrinio herojaus, tačiau tekstas įtraukia, nors jo dėstymas ir lengvai nuspėjamas, išlieka malonumas skaityti. Kažkiek priminė žinomą „Lolita“, bet, manau, tai kiek per lengvai viską suversti tik tam, „kas parašyta“, žmones dažniau valdo nerašytos taisyklės – taip manau.