Graži tokia vienatvė.Aš šiandieną taip pat bandžiau apie ją parašyti:)

Tikrai neblogą kūrinį silpnina tokie ir panašūs teiginiai:
Tavo celėje tyla ir ramybė, į tavąsiais sienas atsimuša melas, skausmas, teisybės ir neteisybės.
Beje, eilutė iškrenta iš bendro kūrinio konteksto tiek vizualiai, tiek ir meninės raiškos aspektu. Tai pernelyg deklaratyvu. Aptikau ir kelias kitas neįtikusias frazes. Tačiau kūrinio visuma, atsisakius kai kurio balasto, visai įtikinanti, poetiška ir visai ne tuščia. Sužavėjo patikusi frazė:

Mano voras kampe šilko nytimis audžia tinklą naktų;

arba:

Spindulio kelias leidžiasi knygų nugarėlėmis;

Vyniojau voratinklio tinklą, o tu – ritinius metraščių.

ir metraščio ritinys, ir voratinklio tinklas vienatvės celėje patiko, nors garsiai skaitydamas atsisakyčiau kai kurių žodžių

Balta orchidėja geria saulės šviesą...mūsų vienatvė buvo bendra,mūsų pačių pasirinkta...manau ne vienas iš skaičiusių susimąstė.Patiko kelionė :)

Visiems, žemiau išreiskusiems nuomones, -absoliučiai pritariu. Pagautas labai įdomiai, tiesiog PRIVALU būtų jį išbaigti. Gali tapti nuostabiu kūriniu: medžiaga, mintys, metaforos ir t.t. jau labai puikus pagrindas tam.

Visi Jūs esate teisūs, tad dėkoju, kad skaitėte.
Akcentas ir buvo skubėjime, pamatyti, o ant palangės tikrai buvo balta orhidėja.
Šv. Pranciškus, deja iš tų jaunuolių, jei taip galima sakyti – išpaikintų, turtingų tėvų, bet jam atsibodo visa, netenka palikimo, patogaus ir ramaus gyvenimo, tapo šventuoju, na biblijoje daugmaž dauguma buvo asmenybės su moraliniu nuosmukiu, bet pakyla iki šventujų lygmens.
Ražas teisus, nėra nieko baisiau už vienatvę dviejų.

...skaičiau ir skendėjau euforijoje - vienatvės ir paslapties man nežinomų rankraščių...prisilietimas prie amžių genijaus...tarsi...
puikūs vaizdiniai, tarsi menininkas tapytų ir kalbėtų apie gimstantį šedevrą...gaivu ir gera Tavo celėje.

Įsiminė apie šv. Pranciškų, apie vienatvę. Trūksta ryškesnių akcentų, nes toks srautas, tiesiog virstantis bėgimas sunkiai užsifiksuoja.

Į tavo celės sienas atsimuša gyvenimas, sterilus buvimas žinojime ir tarnystėje, ir tu nesi vienas, Jis su tavimi, su tavimi Jo tiesą, Jo žinojimas. Jis tavo kelias.
Mano dvejonių skausminga vienatvė, tarpstanti kasdienybės šurmulyje ir išsiliejanti bemiegėje naktyje šventu atodūsiu. Aš ne viena, nes tu su manimi , nors ir atsitvėręs akla tiesos, žinojimo ir tarnyste tiesai siena, o manoji dvejonėje - nuodėmių, atgailos ir ieškojimų šurmulyje. Kokios talpios mūsų vienatvės...skyrium, bet ne kartu...
Atleiskite, taip išsiliejo perskaitęs Jūsų tekstą. Skausmingiausia vienatvė dviese...