Kaip jau esu sakiusi - įdomių minčių turite ir sugebate jas reikšti. Tačiau man susidarė įspūdis, kad per daug viskas sukratyta į krūvą. Suprantu, kad jausmai dažnai būna chaotiški ir, jei užgula, neretai sugula visi kartu. Nepaisant to, pateikdama juo skaitytojui, stengčiausi išgryninti, nesuberti visko iš eilės: vienoje eilutėje vienatvė, kitoje skausmas, o trečioje jau svajojama apie bučinį. Norisi, kad būtų pagrindimas, eiga, transformacija - kad tai kažką duotų skaitytojui. Tuo ir skiriasi rašytas žodis nuo pašnekesio. Minčių ir gilių išgyvenimų turime visi, tačiau juos užrašyti geba ne kiekvienas.

Skaitydama niekaip negalėjau iš galvos išmesti šiandieninio pašnekesio su drauge. Diskutavome, kas yra gera kūryba, kuo lietuvių autoriai skiriasi nuo pasaulyje žinomų rašytojų, kokios to priažastys. Jokių išvadų nepriėjome, bet pritarėm viena kitai, kad dauguma lietuvių rašo taip, kad skaitytojas pajunta: "taip išgyveno JIS." Tai nereikšia, kad autoriaus mintys blogos, ir tai nereiškia, kad skaitytojui jos nerūpi. Bet galbūt jos turėtų būti pateiktos kitaip. Kūrinius be siužeto, be veiksmo, be įtampos sunku skaityti, todėl jos ir lieka penas mažumai. O juk tą patį skaitytojui galima pateikti per įdomius veikėjus, per sudėtingą veiksmą - tada jos nejučia sugula į skaitytojo sielą.

Nerašyčiau viso to, jei žinočiau, kad autorė pasitenkina tokiais minčių etiudais ir nesiekia nieko daugiau. Bet žinau, kad yra ne taip.

"Įsimylėjau vienatvę. Tik, tik... kodėl ji taip skauda?" - nešuosi į auksinių minčių lobyną :)

Apsilankiau tavo vienatvėje-smagios mintys...ir teisingos.Sakyčiau:pavykęs tavo eksperimentas.Su pavasariu :)

"pajusti jį, pajusti save." - ačiū už šį priminimą...

savirefleksija yra gerai, nes pažinęs save kitus lengviau pažinsi...

Tikrumas. Meditacija. Paieška.
Lai tai būna kūrinys Nr.1.
O rytoj lauksime kito.
Skaitysime sau ir apie save.

Tikiu, kad pokalbiai su savimi padeda susitelkti, išlaikyti pusiausvyrą, žengti žingsnius, kurie neskaudintų prigimties. Net labai pritariu. ...kurie neskaudintų prigimties - kaip gražiai pasakyta. Kaip visada, čia taip tikra, iš širdies natūraliai plaukiančios mintys, potyriai, išmintingi vertinimai. Buvo įdomu:)

Priverstinė vienatvė turtinga, "savaiminga" vienatvė - neįkainuojama. Minios žmogus niekada nepajus tikro grožio ir gėrio, nepatirs tikrosios palaimos ir pilnatvės, nebus pilnavertis, nes esi minios vergas, minios vienatvės nebūna, vienatvė - asmeninė ir asmens didžiulis turtas, dovanotas lemties ar Kūrėjo. Debesų vienatvė, žiedo vienatvė, rudens vienatvė...Atpirkėjo vienatvė ant kryžiaus, apleistas Tėvo... Vienatvėje pavasario kitokie kvapai ir spalvos. Giliamintis ir mąstantis tekstas. Ačiū.

Verta, tikrai verta pabūti vienam, kad daug ką atrastum.
Mielai perskaičiau kūrinį. Daug pamąstymų, daug stabtelėjimų ir... gaivaus pavasario žavesio:)

Vau. Vienas įdomesnių skaitytų kūrinių po sugrįžimo į eKūrybą.

Pasijutau, tarsi sėdėčiau geram minispektaklyje. Geras įvadas, su trupučiu ilgesio ir jausmo, gera monologo pradžia ir labai išraiškingai sudėliotos mintys pabaigoje. Net pakvipo pavasariu, vienatve bei dideliu noru pajusti, suvokti save.