Idėja gera, bet ji paremta klaidingais moksliniais teiginiais.
Visų pirma, žvaigždės užgęsti negali. Tai neįmanoma. Jeigu žvaigždinio kuri per mažai, jos iš viso neįsižiebia. O jeigu kuras (vandenilis) baigia degti, tuomet ima degti helis, žvaigždė tampa sena, raudona milžine. Galutinė žvaigždės stotelė - juodas, nespinduliuojantis kūnas, vadinamas juodąja skyle. Tačiau Žemė šalia tokio objekto neišgyventų - būtų "suvalgyta", nes mes per arti. Žodžiu, kaip bepasuksi, netinka. Ekstremalus atvejis - žvaigždės sprogimas. Tačiau šiuo atveju Žemei kronikų rašyti nereikėtų - mus iščirškintų, gal net išgarintų su visais akmenimis.

Kas kita su tais eksperimentais po žeme. Jie neįtikina, neturi savyje neginčijamo loginio pateisinimo. Žodžiu, kūrinį reikia taisyti tiek mokslinės logikos atžvilgiu, tiek priežasčių - pasekmių atžvilgiu.

Nė vienas nepagavo minties, jog tas pasaulis, kuris buvo mėgintas perteikti didesnėje kūrinio dalyje, yra po žeme, tiesiog po storu žemės plutos sluoksniu - kelių kvadratinių kilometrų erdvė su miestu ir priemiesčiais, kadaise apšviestas dirbtinio šviečiančio ir šildančio šviesulio, dirbtinai aprūpintas vandeniu ir oru. Visa kita - žemės paviršiuje. Tai aš suprantu. Jei būčiau mėginęs aprašynėti lyg tai būtų vykę po tikra saule, pripažinčiau kaltę, jog kūrinys visiškai neįtikinamas. Dėl gramatinių ir sitilistinių aspektų Ramunei visiškai pritariu. Tekste rimti trūkumai.

"Juk mūsų pačių gamtinė saulė taipogi gali užgesti. Turime paskubėti tam, kad pasiruoštume."
Štai ši vieta man sugadino sci-fi, paversdamas viską į fentezi :) Tavo idėją aš supratau, tačiau, kaip ir minėjau, ji paremta klaidingu moksliniu įsitikinimu.
Jeigu visi tavojo pasaulio mokslininkai žinotų, kad žvaigždės negęsta, gal jiems iš viso nebūtų prireikę požeminių miestų?...