Mielieji autoriai ir vertintojai, vakar girdėjau išsakytas labai gražias mintis apie kūrybą. Pabandysiu pacituoti: "Kūryba pirmiausia turi paliesti širdį, o tik po to keliauti į protą.Jokiu būdu ne atvirkščiai-paliesti protą, o po to kelaiuti į širdį". Manau, kad kiekvieno kuriančio pagrindinis tikslas yra paliesti sakitančiojo širdį, o ne protą. O šios eilės tai jau sėkmingai padarė:)

Kūrinys kaip eilėraštis nepakankamai stiprus. Be to akivaizdus jausmų proveržis. Pasigendu originalių metaforų, įdomių įvaizdžių. Dėl savo pakankamai proziško ir jausmiško turinio tekstą perkelčiau į jausmų skyrelį. Prie kūrinio aš dar gerokai padirbėčiau.

Ačiū tiems, kam mano eilėraštukas palietė širdis. Reiškia, mano tikslas pasiektas. Neužsibrėžiau ribos pasiekti visų širdis - jos ne visos ir ne visiems pasiekiamos. O dėl jausmų proveržio - nematau nieko blogo. Eilėraščio žanras to nedraudžia. Ypač lyrinio eilėraščio. O kam nepatinka - neparašysiu gi aš tokio eilėraščio, kad visiems patiktų. Toks poetas dar negimė.

O man labai patiko, taip rodos skaitai ir jauti tą patį. PUIKIAI PADIRBĖTA ;)