iš dulkės tik ... dulkė

Amžinieji klausimai, į kuriuos atsakymai gali būti tik asmeniški, bet ir jie keičiasi nuo patyrimo intensyvumo, o moderniajame pasaulyje - nuo žinių, kurias pajėgi įsisavinti ir pritaikyti savo, būtent savo, įžvalgai. Man rodos - motulė mūsų - Žemė, nors kartais joje jaučiamės svetimi...bet tai jau mūsų išmanymas ar neišmanymas. "Kosmoso vienišius" - berods taip ištarė vienas iš žymiausių Lietuvos šiuolaikinių filosofų.
Tekste jaučiamas nerimas, susimąstymas, gyvybės ir sielos įžvalgos. Grįžti ištremtiems iš "žaliojo rojaus"vargu ar įmanoma...mes svetimi jam, nors, kaip nekeista, iš jo semiamės jėgų ir vilties...
žvelgdami į dangų ir jame projektuodami savo lemtį...

"ŠiltĄ sapną"
Gilūs klausimai. Kiekvienas (kada nors), savęs paklausia "Kas aš?". Ir tame klausime telpa viskas.
Paskutinės dvi eilėraščio eilutės kažkaip "išmuša" iš vėžių.

Savos mintys aš apie tai rašiau savo eilėraštyje "Neišnyksi..."
"...Tik lieka jo darbai,gerumas,
Mažytės širdies šiluma,
Vienu žodžiu-tas Dieviškumas,
Kurio nenugali gamta."
Po žmogaus lieka meilė išdalinta kitiems žmonėms...Kaip Šv.Rašte parašyta mus palaiko Viltis,Tikėjimas ir Meilė,bet svarbiausia yra-MEILĖ...

Dideli minties užmojai išseko, kai paskutinėse eilutėse imtas nagrinėti savasis Ego. Neturiu nieko prieš, kad per save nagrinėjama problema, juo labiau, kad pati dažnai neišlendu iš savo kiauto, bet šiuo atveju eilėraštis lyg subliuško. Ar neverta paieškoti kitokios pabaigos?

Įdomūs pamąstymai... :)