Kai žemėje sunku, rankas tiesiame į dangų....

Senieji išmintingieji graikai viltį paslėpė Pandoros skrynios dugne, jie buvo darnos žmonės,
o argi mes (žmonės) nenuknkinome žemės, nusiaubdami tai, kas yra mūsų kūnas ir kraujas, pavergdami ją mūsų, taip vadinamai, gerovei. O ji tyli ir gera, kentėdama mūsų savivalę.
Baltų gėriukų ganyklos mėly ir didmiesčių vienatvė ir nykuma. Mes tapome svetimi savo Motinai Žemei. Lai vėsaus šaltinio skaidruma nuplauna mūsų gėlą. Prasiskleidžiantis žiedas lai suteikia mums
buvimo čia ir dabar palaimą.

Grafiškai palieka įspūdį. Turinys irgi visai geras.

Mes vis ieškome kaž kur danguje, o žemėje žiedai, joje gera, tik žmogaus akys vis į ten, nes iš ten atėjome, o čia svečiai, visata mūsų namai, su byrančiomis žvaigždėmis ir krentančiomis į mūsų delnus, kada prašome išsipildymų valandos laukdami.
Mėnulio šviesoje, klaidžiojame kaip pavargę šios žemės klajūnai pakeldami į dangų akis. Mėnulio plotuose matome vandenynus, priglaudžiame akis prie nešamų menulio smėlio dykumų.
Atėjus žiedų metui, mūsų akys klaidžioje žiedų jūromis, ežerų vandenyse renkame išsibarsčiusį dangaus mėlį, taip iki rudens. Auksinių lapų šokyje dar norime sustabdyti akimirkas vasaros, deja jos tik akių šviesoje pasilieka.
Žiemos baltoje, ganome akis šaltuose žvaigždžių pasauliuose ir vėl naujai laukdami.....

Tiesiai šviesiai. Sutinku.

Kažkada ir aš registruodavau kiekvieną blykstelėjimą, bet ar tai nėra tik viena iš priklausomybių?