Klūpėjimas mane užbūrė, nes tai viena nusižeminimo formų, kai priimama tai, kad esu mažas, silpnas, esu lygus su visais ir su tavimi, viksvos krūmeli, nes tu švyti, o aš net švytėti nesugebu, gili kūrinyje mintis, su šviesa naktyje, lyg Autorius sakytų – naktyje tamsioje galima rasti šviesos, o gal ta šviesa turi būti mumyse, krentančiuose į tamsą ir vėl besikeliančiuose savo klūpėjime ir susitaikyme be tikslo....

"Ir klūpau, nes "aš" nieko panašaus atmintyje neranda" - artima. Gimstame nuogi, paskui dėliojamės kaukes, gal net lyginamės su dievais... Pamatyti šviesą nors kupstelyje - taip svarbu. Patiko, nuteikė pamąstymams.

Užstrigo žodžiai gomury –
tyla esminga,
Paklydo žodis
ar užmaršty pradingo.
Tik žiopčioju
tarsi žuvis ant kranto
Ir klūpau, nes mano aš
nieko panašaus atmintyje neranda.




sita dalis rado atgarsi mano sirdyje, labai labai patiko :) jin visiskai savarankiska ir labai stipri : )