Tiesiog keista, aš vėl grįžtu prie šito Autoriaus kūrinio, nežinau visų literatūrinių gudrybių,mintis , o kas keisčiausia, kad skaitant iškyla vaizdinys, perpintas gatvės nuotaikos, tartum būtų žiūrima į gatvę ir prisimenama prabėgęs laikas, laikas nedavęs ir atėmęs, nes esamos tos dvi puselės neturėjo galimybės būtį kartu, atsiduriama Dievo perskirtose, o ne pačių esamose pusėse.
Kūrinys išgyventas - gyvenimu, tarp buvusio ir esamo.Tai galiu pavadinti ne kūriniu, o gyvenimo bėgimu, nesugaunamo, nesugrąžinamo.....

Naracinio tipo. Platus...

Savitas, su pamąstymais ieškojimas...

Romantiški jausmai labai neromantiškame peizaže.

Kažko ieškota. Bet nerasta. Arba rasta, bet skaitytojui pateikta kažkas kita...

Susimąsčiau, šio autoriaus kūriniai verčia mąstyti, juose yra tai ko kiti kažin ar supranta - paslaptis vualiu uždengta.,,Apyaušris paskyrė
tau ir man po Dievą''......

...taip puikiai paliestas švenčiausias jausmas...ne nuodėmė mylėti...štai gimė puikios eilės atminties.

Mane sudomino "šlavėjas trinantis šluotražiu vaiduoklio pėdas", "valkatos, prigesinę skrandžio liepsną" ir "pridegti išėjęs subjektas". Pastarasis, kažkodėl smarkiai "nuromantino" eiles. Jei būčiau ta mergaitė, tikrai apkabinčiau labai tvirtai ir prašyčiau, kuo greičiau palydėti namo:-) Kažkodėl šios eilės tarsi skyla į du atskirus eilėraščius: vienas apie jaunuolių meilę, kuriems "pakako rasos lašyčio", o antras apie valkatas, kuriuos apleido Dievas... Bet įdomių niuansų tikrai yra. Gal tiesiog nereikėtų jų lipdyti į vieną kūrinį?

Visos pasakos baigiasi gerai. O kodėl šita ne?