Pabaiga viską sugadino. Tokia lyg pagal vadovėlį - "merga gavo į kaulus - merga suprato". Daug kartų girdėta. Mano nuomone, arba reikėjo išmesti tą supratimą, kad augins viena, arba ilginti kelią iki jo. Bet vėlgi - pilna lietuviško-slaviško tragizmo ir pesimizmo su užslėpta laime. Siūlyčiau mergaitei sutrenkti galvą (literatūrinėje plotmėje tai nebus ypač sunku), kad vėliau ji į viską žvelgtų su anglosaksišku ryžtu ir optimizmu, beveik kaip Džeimsas Bondas, užduotį gavęs. Reikia pinigų - bus. Reikia nudėti agentą - nudėsim. O tarp šių dviejų darbų dar supermergaitę ištratinsim. Žodžiu, skaitytojas jau įpratintas, kad lietuviškoje tragedijoje reikia eiti per ašaras, klaidas ir pataikavimą stipresniam. Lietuviški herojai arba miršta stiprūs, arba gyvena silpni lyg viščiukai. Iš čia ir tas tragizmas bei LT literatūros prakeiksmas savo vaikus mokyti eiti kančios keliu, mokyti rašyti apie kančias. Kančia reikalinga vienam tikslui - literatūrinio herojaus metamorfozei. Tavo herojė su pilvu jau peržengė trejus lūžio taškus, o vis dar mėmė. Išvados nedžiugina.

...įtaigus ir gilus...man labai patiko tema - reikalinga ir sudėtinga....sklandus pasakojimas...ir labiausiai iš gelmių pažvelgta į žmogaus sielą...

Pati idėja užkabino, bet reikėtų "pasikapstyti". Užkabinai, bet dar neišlaikai tos pagautos įtampos. Įjautimo norėtųsi daugiau:)