Nors i kulius ronkiuojuom mes patys,
Svarbu zemie bunont akis vos pastatius
Dongaus skliautus nesunke pamatius
Koram gruozi zemes mes po kuojuom patys.
Kulis-da nereisk sunkybe, nasta,
Ons jieguos, gruozybes pradis,
Pakol gyve esam-temkem velne akmenieli keita
I kekveina uzmersta kompieli
Ka saulele anam doutom sava gale,
Ka viejielis pustom i velteis netekes
Gruozi, jiega, paguonybes dvase
Duovanuotom kuoznam, kam tik velteis rek keik..
Nenuleiskem ronku, nenuleiskem akiu...
Dongus kartas artiau, negu brongus zuodis...
Siuls gyvenema-lyg vuora tinklus
rek tik slouta i ronkas nelaiku paimte...

Ka pavuožuoji - lyg nieka ė nėbova:
Anuo kuojė niekam neužkliova -
Vėsus kūlius ronkiuojiem mes pātis,
Diel tuo lėkuom dongaus nepamātė.

...iš pačios gelmės lyg atodūsis nuskambėjo...ilgesingai ir graudžiai... jausmingai ir gražiai...žemaitiška kalba tiesiog pakeri...

Daile sudieje. Tokėj dalyka nedaug kam šes laikas po galva vakšta, matytėis, ka Tamstas galva kėita.