Na, kaip ketvirtas gyvenime parašytas eilėraštis - gal nėra taip jau blogai?
O kodėl reikia šlifuoti? gal čia nešlifuotinas akmuo, kuris yra, koks yra. Visada labai malonu priimti kritiką, kad ir subjektyvią, išreiškiančią jausmus. Ačiū visiems. Na bet kai pradedama prie tehninių dalykų kibti...tai Erato trūksta kantrybė.

Žinau, visi čia esantys sugebėtų valandos ilgumo kalbą jambiniu pentametru padeklamuoti, bet aš to nesiekiu.
Čia nebuvo moralo. Kur jis yra? Pabaigoje? Čia buvo pažintinis pasakymas, kad jauni nimfiukai pamatytų ir patys pasirinktų, kaip jei nimfos vietoje elgtųsi.
Beviltiška komentuoti. Bet ačiū

Siekiu širdį paleisti į gyvenimą, parodyti,ką ji sako, ką jaučia..

Šlubuoja ritmas, o ir rimas šiek tiek. Regis, užsimota labai dainingai parašyti, tik nepavyko išpildyti. Moralo pabaigoje nesinorėtų - tam geriau pasakėčią, o ne eilėraštį rašyti. Mintis patiko, tačiau ji dar šlifuotina - palikus mažiau posmų, suglaudus, tikrai efektas būtų geresnis, o ir moralo raštu išsakyti nereiktų.

net nežinau:) Perskaičiau, kaip sakmę, bet kažko dar trūksta.

Patiko išvada pabaigoje.