Ši daina gimė tikrai ne iš nebuvimo kas veikti. Gal ir banali... Bet kai dainuoja vyriškas sodrus balsas, su tam tikromis pauzėmis, kitoks jausmas apima, nei klausantis kokių "O lia lia pupyčių". Nesakau, kad vertingas darbas, bet įkvėpėjas man savotiškai brangus žmogus, kurio pamąstymo dėka, ką jaučia žmogus, šokantis žemyn, gimė šis eilėraštukas. Pratęsiu vėliau.
Ačiū Barabui, Vaivorų naktims ir Azarui, nes Jūs visi teisūs.
Mirtis beprasmė tik tada, kada po jos viskas baigiasi. Arba kada žudomasi iš savigailos. Bet būna ir kitaip. Oi kaip būna...

Gyvenimas prieš gimimą?
Mintis gal ir įdomi, tik išpildymas silpnas.

oho, kokia įžanga.
kreipinį skiriame kableliu.
šiaip po tokios pradžios visa kita nuvilia, nes tai - tik pora posmelių klausimų ir vienas pabandymas atsakyti. plėtokitės konkrečiau, tiksliau.

Baisoka. Savotiškas mėgavimasis mirties pojūčiais. Ar taip vertėtų. kai tiek aplinkui beprasmių mirčių...