labai patiko antroji eiliaus pusė! Pradžia truputėlį užkliūva dėl atsitiktinio neskoningo rimo virpėjime-šnarėjime. Šiaip neblogai!

Nelabai pritarčiau 'gyvūno' kontekstui, kuris čia vartojamas kaip žmogaus metafora, nes kalbama giliai ir rimtai, ir, kaip sakiau, labai gražiai pabaigoje, todėl pagalvok, ką?
Skyryba: na taip, reikėtų visur arba niekur...

Visiškai nesutinku su anksčiau komentavusiųjų riestanosiškumu ir pasipūtimu. Ne dėl to, kad norėčiau užstoti autorę ar pan., o dėl to, jog man šis eilėraštis asocijuojasi su gerai žinomais ir gilia prasme persunktais žodžiais "Turėsite akis, bet nematysite, turėsite ausis, bet negirdėsite".
Eilėraštyje ironiškai akcnetuojamas pernelyg save vertinančio ir pasitikinčio šiuolaikinio žmogaus-egoisto nuolatinis tolimas nuo PAGRINDINĖS ESMĖS, ir nuo pačio savęs, entropija.

Itin stipru:

tik niekaip nesurado kelio
dėl takelio į tykų mirties
lalėjimą, alsavimą,
jos išganantį dvelksmą

Iš čia kyla mintis, kad net ir nuėję šunkeliais bei klystkeliais, visgi galime pajusti IŠGANANTĮ mirties dvelksmą, mirtis nėra galutinė substancija. Žodžiu, mirtimi mirtį nugalėk.

Šiek tiek užkliūna skyryba, - jeigu vienur naudojami skyrybos ženklai, reikėtų naudoti ir kitur, arba iš viso tuomet jų atsisakyti, - taip pat gal kiek keisčiau eilučių išsidėstymą, dėl aiškesnės, aštresnės fiksacijos. Bet tai ne esmė.

šuo staugė nežmonišku balsu:)

nuo drugelio iki arklio...
su mirties protrūkiais.
patyliu.