Na tada tu geriau žinai kas yra esė, tad imk ir parašyk, o tada ir pažiūrėsim ;) beje aš netikras, kol kas aš žmogus.

Pacituosiu truputuką:
Eseistinis mąstymas, kaip ir esė žanras, įvairus ir daugialypis. Toje pačioje esė jis gali
reikštis kaip nesiužetinis, fragmentiškas, asociatyvus, paradoksalus, filosofinis, sintetiškas,
o visais atvejais – kaip subjektyvus ir refleksyvus. Eseistinio mąstymo takumą, tankų
asociacijų audinį, kuriame išsigrynina pagrindinė esė mintis, yra metaforiškai nusakiusi
Giedra Radvilavičiūtė, esė žanrą palyginusi su upe: „Skaitytojas stovi ant kranto, o pro
šalį srūva vanduo, kartkartėmis praplukdydamas gana nuobodžius daiktus – šaką, plastmasinį
butelį, medžių žiedlapius, plunksną, vaikišką barškutį, jei pasiseka, valtį su žmogumi.
(…) Tas, kuris ant kranto, turi nežinoti, kas atplauks – kraujo ar pieno puta“. Todėl
eseistui svarbu turėti skvarbią kalbinę vaizduotę, gebėjimą kasdienybės įvykiuose įžvelgti
universaliuosius dėsnius, mokėti sieti įvairias meninės ir nemeninės kūrybos sritis.