Eseiste ir Lėlininke,
daugumos Lietuvos rašytojų bėda yra ta, kad mūsų tautiečiai ypač myli kraštutinumus - arba "pavaro" taip realistiškai, kad nesuprasi į gatvę neišėjęs ir naujausių madų nepasiklausęs, arba surimtėja tiek, kad ima knistis po kokios nors žodžių kombinacijos pritaikymą ten, kur normaliam žmogui į galvą nešautų. O kur istorijos? Kur kalbos kultūra, kur tradiciniai senieji posakiai? Kur pati proza, kur pati griežtoji filosofija?
Pažiūrėkit, kiek eilių prikurta ir kiek iš jų turi kokią nors išliekamą vertę. Išmokinot vaikučius, kad eilės gali būti nerimuotos ir tik žodelius truputį vietom kartais reikia sukeisti, tai dabar tie vaikučiai atsižaisti negali. Jiems linksma - na, dėl to negali kaltinti, tačiau ar tai brandu? Maironis nuo tokių pažaidimų grabe apsiverstų. Maironis, beje, tokių nesąmonių nė iš tolo nerašė. Tik todėl jį dar ir prisimenate.

man tai juokinga buvo ir patiko. ypač šita vieta:
Pasisotinai? Nesakyk ačiū, vis tiek nebūčiau valgęs. Kitąkart pavaišinsiu ikrais ar kitokiais žuvų kiaušiniais. Paradoksas tik tas, kad žuvies giminė moteriška. Aštuntas pasaulio stebuklas. (((:

Aš būsiu atlaidesnė.
Plunksna valdoma, rašyk. Viskam reikalingas įdirbis.
Kas negerai? Turi būti viena minties linija, viena pagrindinė mintis, viena meninė idėja. Ir viena tema. O čia tas išsišakojimas ir sugadina viską.
Laukiam naujų esė.

Perskaičiau ir pirma mintis, kuri šovė galvon - nesąmonė.
Antra mintis jau buvo atsargesnė - o jeigu aš esu kvailys, o autorius - labai protingas ir parašė kažką labai labai protingo, ko greitosiomis nepajėgiau suprasti?..
Taigi, skaitau antrą kartą ir vėl galvon mintis lenda - visgi čia nesąmonė. Ne todėl, kad blogas stilius, o todėl, kad kelintą kartą pakartotas statistinio lietuvio bandymas seklumoje surasti gilumą. Pavadinimas dėmesiui patraukti, žodžių kombinacija, iš pirmo žvilgsnio sudaranti "gilumą", tačiau iš antro - seklumą. Nes tie, kurie turi pasakyti kažką gilaus, sako paprastais žodžiais. Tuo tarpu čia metaforų daugiau nei prasmės, kurią jos dengia.
Žodžiu, jaučiuosi visiškas kvailys :)
Protingi žinos, kodėl.

Sveikas atplaukęs su matematike žuvimi į žalią žolę.
Šia ese springstu - ašakų daug, viena iš jų - žuvies smarvė... :) Linkiu kūrybinės sėkmės.

Vienodi ir galas,
ir pradžia,
Žuvis dar plaukioja,
deja, jau ne šviežia.

Esė tikslas ir yra paprastuose, elementariuose dalykuose surasti kažką gražaus, t.y. paprastus dalykus perteikti ypatingai :) O čia mintis ir yra viena. Išsišakojimas tik praplatiną liniją ir skaitytojo erdvę. O Aurimai, tai paprasti žodžiai jau paslėpti senuose hegzametruose ir filosofų lūpose. Jų jau nebereikia, ypač esė. Tai vat :)