Nemėgstu, mėgstu, nusiviliu...
Ar tai reiškia, kad literatūrinis herojus nesugeba džiaugtis vienas, neturėdamas šalia prielipo? Asmens stiprybė turėtų būti pačiame asmenyje, o ne jį supančiuose. Beje, senovėje ši taisyklė tebuvo vienintelė įmanoma - antraip nebūtum išgyvenęs atrankos. Koks baisus gali būti gyvenimas, jei, nesugebėdamas perkelti "aš" į save, nuolat turi prašytis į kažkieno kompaniją? Kokia emocija turėtų vyrauti tokioje kompanijoje? Baimė vėl likti vienam, netikrumo jausmas? Susikaustymas?
Analizuodamas šį tekstą matau kompleksus ir iš to iškilsiančias komplikacijas. Negerai.

Man regis diena ir vakaras netyčia susimaišė. O gal čia koks slaptas efektas? Rodosi kiek daugoka filosofijos ir mažoka vaizdo.

Na kaip samprotavimas, tai ok. Bet labai paprastai, dangus perteiktas tiesiog mėlyna spalva. Nieko, kas sudomintų, pritrauktų... Žinoma, darbas nėra prastas, bet kaip ir minėjau, vertinant jį kaip samprotavimo esė. :P
O dėl "laiptuose" komentaro, tai esė žanre taip rašoma. Kuo didesnis, platesnis ir priešiškesnis vaizdavimo būdas - tuo geriau. Na bet žodyną tikrai dar reikia tobulint ir tobulint :) vat.