Vajė. Pradėsiu nuo klaidų, nes per jas nieko daugiau kūrinyje ir nesimato.
Iš pradžių apie skyrybą: tiesioginės kalbos neskiriame trim ženklais, pvz., kableliu, brūkšniu ir klaustuku... Pataisiau, todėl pasižiūrėkite, kaip reikia.
Įterpinius "beje", "matyt" ir panašius reikia skirti kableliais...
Sakinio gale turi būti skyrybos ženklas, taip pat sakinio negalima pradėti jungtuku. Būna retų išimčių, bet išskaidyti visko, vos tik prasideda kitas sujungiamojo sakinio dėmuo arba šalutinis sakinys, negalima.
Taigi - ne įterpinys, todėl neskiriame
Sekantis --> kitas
rukyt --> rūkyt
pagrinde --> labiausiai (ar keisti kitu aukščiausiojo laipsnio prieveiksmiu, jei to reikia )
netrugdysiu --> netrukdysiu
dievas --> Dievas
nebuk --> nebūk
vat --> nevartotinas žodis
ėjo į galą --> baigėsi ar kaip nors panašiai... Jei sakiniuose būna tokių kalbos klaidų, norint jų išvengti, geriausia perrašyti visą sakinį.
nesuderinti pasakojimo laikai, ypač tai akivaizdu, kai sakinyje, kuriame daug vienarūsių sakinio dalių, veiksmas kaitaliodamasis vyksta praeityje ir dabartyje.
apart --> išskyrus, neskaitant
atsišvietė --> padarė kopiją
klasiokė --> klasės draugė, bendraklasė
nieščia --> nėščia
iš tikro --> iš tikrųjų
pizdavojau --> šaipiausi, tyčiojausi, erzinau
tema pasakojo --> nelogiška, pati tema, kadangi yra ne žmogus, nieko papasakoti negali
pakį --> pakelį
pasakojo, kad atsistojo --> kas atsistojo, kam atsistojo? :)
nėkiek --> nė kiek, nes nė visada rašomas atskirai nuo kitų žodžių
dėmesys sukaustytas ties ... --> šiaip dėmesys nelabai gali būti sukaustytas, o tuo labiau, ties kažkuo. Be to, veiksmažodžio "atkaustyti" išvis nėra :)

iš tikrųjų labai daug šnekamosios kalbos, kuri kartais nelabai dera. Žinoma, ji suteikia gyvumo, bet kūrinys, parašytas gatvine maniera, neskamba ir atrodo labiau kvailas negu gražus. Taip pat prie viso to nesiderina primityvokos sakinių konstrukcijos.
Galbūt per daug siužetinių linijų, manau, iš tų trijų dalių galima sukurti tris visai gerus atskirus kūrinius, nes perskaičius kūrinį išaiškėja daugelio žmonių likimai, papasakojama beveik viso gyvenimo istorija, o kūrinys juk trumpas, per daug greitai bėga laikas, o veiksmas vyksta be jokių loginių paaiškinimų.
Per daug pakartojimų. Beje, tris kartus kartojamas koks nors klausimas ar tas pats žodis - jau nuvalkiotas ir banalus dalykas, pvz.: kodėl kodėl kodėl?

Nežinau net, ką daugiau pasakyti... Nieko gero šitame kūrinyje nėra. Patarčiau tik visada parašius kūrinį jį dar kartelį perskaityti, padėti kelioms dienoms į stalčių, tada vėl perskaityti ir jei vis dar atrodys, kad darbelis vertas publikacijos - skelbti jį. Taip sakau tik dėl to, jog nebūtų pernelyg skaudu klausyti blogų vertinimų.
Nebent kūrinio mintis ir buvo - parodija.