Viršutinę dalies pusę būtų galima nubraukti ir parašyti du - tris sakinius apie tai.
Hm, neperskaitęs šios dalies anoje pridalinau patarimų dėl blogio, o čia tas "blogis" jau piešiamas gana kontrastingai. Jau šis tas yra. Tačiau kad eremitai - kažkokia išskirtinė "rūšis" - čia jau kažkur girdėtai skamba. "Kalnietis", supermenas, Henkokas... Ne visi pavyzdžiai turi priešines savo rūšies puses, bet visgi...
Tarkime, kad žmogus viduje aptinka kažkokias ypatingas galias. Ar tai reikštų, kad kiekvienas toks individas turi paėmęs tas galias pavirsti kažkokiu monstru? Nė vienas negali jų naudoti neišlaikydamas "išbandymo galia"? Sunku patikėti. Vėlgi du kraštutinumai apsakyme - arba blogasis dievas, arba gerasis niekas. O gerasis dievas - tai superviršūnė, prieinama išrinktiesiems? Nuobodu.
Mes vėl išaukštiname genetikos galią, pasmerkdami kitus būti aukomis. Alisa iš Resident Evil dabar triumfuoja :)
Kas dėl stiliaus - tu vėlgi romantikas. Tik pabaigoje dar ir TV operom pakvipo. Nesakau, kad tai blogai, bet atlikta prastai. Atlikimas daugeliu atveju ir iš š... geba padaryti daug žadantį dalyką. Spalvink veikėjus, nes jie vėl arba perdėtai rimti (Mantas į savo naujienas reaguoja kaip Don Pedro iš "Marijanos" serialo) arba romantikai. Kur kitos spalvos? Ar kas nors šiame kūrinyje sugeba isterikuoti, iš visko juoktis, į viską žiūrėti sarkastiškai ir mirti su šypsena?

Labai Tau dėkui. Ačiū už pamokymus.