Atleisk, moli, kad ankščiau tavo kūrybos skilties nebuvau pastebėjęs. Atsiverčiau tik dabar ir nustebau radęs sau giminingą sielą.. ir jau daug komentarų. Nemažai juose ir cinizmo, tačiau už radaa taikliau nepasakyčiau ir aš. Šis eiliukas man labai artimas ir savo postfolklorine dvasia, bet gerąja to žodžio prasme. Panašu, kad ir tu esi susidūrusi su autentiškuoju folkloru.

bespalviai? paradoksas - matau rYškumą kalbėjimo, vidun besiskverbiančią...

kokia daininga pabaiga... :) visas liūdesys ir ilgesys iš pirmų posmų pamažu nyksta... tik ne visiškai...

Toks pilieeeetiškas. Labai skaityt smagu :)

Kvepia romantizmu.Tik ne tiek saldžiai.Pirmas posmas patiko.Toliau neužkabino, trūko kažko stipresnio.Tas Lietuvos vardas gal ir tinka čia.Bet didesnio įspūdžio nepadaro, neužsilieka, tiesiog praplaukia pro šalį.

nors ir "bespalviai", tačiau nepaprastai spalvingi:)))) Švelnus, bet ne saldus kalbėjimas...- praskaidrėjimas, lyg nuliję būtų. "ir lietus nuplauna visus pėdsakus"... Toks lengvas pažvelgimas lyg praeitin, sudėliojant taškus ant "i"- atlaidžiu, suprantančiu, gėriu tikinčiu žvilgsniu. jaučiu truputį meilės, truputį šmėkšteli šešėlis - praėjęs, truputis vilties ir ŠYPSENA. "ten ruduo ten rudai šviesiaplaukiai laukuos" - nepaprastai daug pasakančios eilutės, juk sunku įsivaizduoti rudą spalvą - šviesia.... :)))) ir mūsų ruduo......

nesu literatė , nesu proto bokštas , bet geras , patiko