Pabandysiu palaipsniui surašyti pastabas.
"Netikėtai pasigirdo durų skambutis. Svečiai jau čia." - kad jau buvo ruošiamasi, skambutis tiesiog negalėjo būti netikėtas. Be to, padauginta sakinių šiam epizodui. Nebent būtum perėjęs į poetinius aprašymus, tada būtų pateisinamas ištempimas. Mažink neesminių sakinių skaičių arba padaryk juos įdomius.

Prie "Rimtojo" pokalbio dalies pereinama labai ilgai. Vėlgi - naudojama daug neįdomių sakinių. Pasistenk naudoti schemą -"įdomu" -"trumpas perėjimas" - "įdomu". Antraip tu paaukosi didžiąją dalį teksto perėjimams, įdomiąsias dalis užkišdamas ten, kur mažiau kantrus skaitytojas jų nepasieks.

"- Ne visai. Principas panašus. Kaip čia tau pasakius? – Vidas pasitaisė geriau. Jam nedažnai reikėjo aiškinti." - čia būtų geriau po tiesioginės kalbos likusius aprašus nukelti į naują eilutę. O žodį "pasitaisė" pakeisti į "patikslino", nes čia jis labiau panašus į "pasiremontavo"...


"- Aš noriu padėti ieškoti jo. Jei Lietuvos įstatymai to neleidžia, tai, žinok, kad aš nesėdėsiu sudėjęs rankų. " - o jeigu leidžia padėti, tuomet jis nieko nedarys. Matematinės logikos trūkumas. Mažink neiginių skaičių.

"Prie kūno ir ant kaklo tebebuvo virvė. Stora. Gal penkių centimetrų skersmens." - pabandyk ką nors pasmaugti 5 cm skersmens virve. Be specialaus slydimo žiedo nieko nepavyks. Be to, tokia virvė turi kitų nepatogumų - sunki pernešti, užima daug vietos. Nemanai, kad žudikas rinktųsi optimalesnius metodus, o ne tokius, kurie suteikia groteskišką vaizdą?

"patyriai" >> Patyrei

Apibendrinant pasakysiu, kad tavo mistinis eremitas kol kas neturi kontrasto. Jis yra vaizduojamas kaip patologiškai blogas, o tai savaime įperša ligonio įvaizdį. Nėra absoliučiai blogų žmonių, o kiekviena žmogžudystė paprastai turi tikslą. Kiekviena sušlykštinta žmogžudystė aiškiai skirta sėti baimę, tačiau kur? Ar eremitas ją sėja tavo vaizduojamame pasaulyje, ar tu sėji ją skaitytojuose, stengdamasis taip piešti eremito įvaizdį? Pirmuoju atveju tam tariamam eremito blogiui trūksta kontrasto - sulyginimo su kažkuo, galbūt pačio skaitytojo vidumi. Kiek jame gėrio, o kiek blogio?
Pastaruoju atveju galima įžvelgti tavo paties, kaip autoriaus nepatyrimą piešiant blogio paveikslus. Blogis, kaip tokia patologija, savaime neegzistuoja. Kiekvienas protingas padaras turi abejones, idealus, tikėjimą, gėrio ir blogio kovą savyje. Kol šios savybės užslėptos nuo skaitytojo, blogis dar nėra blogis. Tai - stichija.

Pats apsakymas, kiek suspėjau perskaityti (na, sąžiningai gal 3 dalis), man asmeniškai geras tik kaip idėjų šaltinis. Jų čia radau, tačiau atlikimas kol kas prastokas. Jeigu jį rašai dabar, rekomenduoju atsižvelgti į aukščiau siūlytus dalykus - sakinių įdomumas, perėjimų tarp scenų trumpinimas, aprašymų slėgimas į kuo trumpesnius, išsamesnius sakinius. Gal netgi kiek netikėtus, bet nepersistenk iki absurdo. Aišku, stengtis išlaikyti visiems įprastą LT kalbą. Humoras ar sarkazmas nepakenktų, nes dabar tavo veikėjai - arba romantikai, arba rimtuoliai. Spėju, autorius panašus į juos, su užslėpto sadizmo elementu (Eremitui). Deja, pasaulis nėra tik autorius.
Dialogus patarčiau rinkti iš realaus gyvenimo (stebėk, kaip šnekasi aplinkiniai). Žmonės turi du kraštutinumus - arba kalba per mažai, arba aiškina visiems suprantamus dalykus. Aukso vidurį išlaiko nedaugelis. Taviškiai veikėjai visi groja viena dialogo dūdele. Suteik jiems kalbėjimo manieras.

Na, o jeigu šis apsakymas jau parašytas ir tu mus maitini šaukšteliu po skyrių, tuomet metas sėsti ant kėdutės ir taisyti, taisyti...
Taisyti niekada nevėlu.