Giliai sugražina...

Kur vaikystėje buvo žiema,
Kur paliko po šerkšno karoliais
Po speigu su žandų rausvuma
Ten kur lapės per sniegą link grobio
Ten kur pėdos per šviečiantį lauką
Kad primerkęs-pridengęs akis
Kai saulėkaita šaldančiai žaidžia
Ir klimsti į metrines pusnis

Ten atrodo dar kviečia ir laukia
Ežerų skilinėjantis veidas
Ten suklupus širdis prisiliečia
Prie žiemojančio vasaros vaizdo...

mmmm...... Kaimas kai man buvo vieni iš pirmųjų mokyklos metų ir bėgdavau čiužinėt ant užšąlusios balos :)....

Iš tiesų su forma šiek tiek pažaidžiau prieš įdėdama eiliuka. Orginalas atrodė kitaip, nes pradine idėja buvo parašyti tioleta...( tada pskutines dvi eilutes turetu buti tokios pacios, kaip pirmosios. Ir antroji eilute du kartus panaudota tuo paciu tikslu) taciau paskui pamaniau, kad tada eierastis lieka be prasmes, todel pakeisciau :)
Gaila, kad kai rasai nera su kuo pasitart... :)

svaigi ta balta klaiduma:)

Vis tiek švelni- ta žiema.. Na įmantrumas aišku nėra +

Visiškai sutinku su Vofka ir Melisa: nepateisinamas "virvelės" vijimas. Svarbiausia mintis, prasmė, o ne kūrinėlio forma. Ir dar: ar neatrodo, kad būtų užtekę tik du kartus pakartoti gražią ir vaizdingą metaforišką frazę:" Žiedo / mirgėjime / vasara/ miega?

nemanau, kad toks skaidymas eilutėmis po žodį padeda eiliui. tik sukuria dirbtinų pauzių. na kam taip tempti eilėraštį, jei jis ir trumpas skaitosi?
dar už akmenėlio užkliūnu, kai pabaigoje eilutę "ir aš" prieinu. nežinau, kodėl - ritmas ten geras ir rimas.

kodel po kablelio didzioji raide? Siaip mielas

Puikus, virpantis eillėraštis! :)