Dėkui, sielos apsivalymas skaitant tokią vaizdžią ir nuoširdžią kūrybą.

Žinot ką, kiek mes galim apie tuos Šilinius skaityt ir skaityt jų nematydami.
Sėdam kartą Vilniuj į Marcinkonių traukinį [10 00] val ir riedam į Šilinių žemę. Vakare grįžtam.
O Pelėda - mūsų ekskursijos vadoooooovas.
Vagone visiems tik rodo ir pasakoja, tik rodo ir pasakoja :)
Kas už???

Oi, vargas man su Tavim, Pelėdėli :)
Žmonės, nenyksta Pelėdos Šiliniai. Ten tokia stipri dvasia ir tokia giedra aura, kad pabuvęs atgauni ir dvasią, ir kūną!!!
Maža stotelė.
Mažas kaimas...
Nors traukiniai pro Šklėrius jau nevažiuoja...
Bet Dzūkijos Kaimo Dvasia gyyyyyva.

Na kas gi ........"kas titnagą su angelais greta širdies krūtinėje įkėlė....."????
na ir mokate, Pelėduk, pluksnele į kitų širdeles rašyti......

Gerai pagauta laiko realija. Deja, laiko nenustabdysi.
Kaip Trakų pilis - sienos dabar nebegriūva, bet jos negyvos.
Taip ir sožius ar kaimas. Rumšiškės - ne Lietuva, o tik muziejus.
Taip, '' Jis - paskutinis pro duris...'', nes išėjo ... negrįžti.

"Maža stotelė.
Mažas kaimas
toks vienišas,
kad net numirti nebaisu."...- Viskas čia gražu,kai MOKAME"PRIIMTI tai,ko negalime pakeisti".

aukšto meninio lygio kūrinys.Pritariu Kaimynui-skaitant suvirpa širdies stygos.

"O gal - argi svarbu
kaip miršta žemėje žmogus?
Svarbiau - kaip lig mirties gyvena" - tikra tiesa. Įdomus kūrinys, kupinas prasmingų pamintijimų ir vaizdinių. Kiek tokių kaimų, vietovių, vienkiemių ne tik Lietuvos pakraščiuos. Dėkoju, mielas Pranai už dvasios suvirpinimą...

..." nykimo reginiai..." skaudulinga tiesa...suvirpina Sielą...Amžinoji kaita, ką bedarytum, kitaip nebebus...
Prasmingai gražus kūrinys, mielas Pranai.

Čia - pakraštėlis Lietuvos
kaip grybas pūvantis
iš koto virsta...

Skaudžiai...