Tarsi ilgai nešiota ir pagaliau iškvėpta, atiduota iš po sunkaus atodūsio...

toks iškvėpimas, kai kartu bandai ir suvokti

Apčiuopiamai, bet tuo pat metu ir erdviškai žodžiais piešiama laiko dimensija, kurioje išsiveržia nesuvokimo būsena. Tas keistas ir sunkus jausmas perduotas taip, kad skaitytojas jį gali pajusti. Na bent jau man taip atrodo.
Tik jaučiu poreikį šį darbą perkelti į jausmų skyrelį - jis apima daugiau nei trumpieji žanrai.

Toks jausminis chaosas..lyg viskas viename jausme atsispindėtų ir išlėktų raidėmis ant balto lapo..

siūlau sustoti geltonoje, kol trajektorijos ir penklinės susilies į tiesę vieną.

Nepastovus. Nestabilus. Ne pats kūrinys, bet pati mintis, tokia neapsisprendusi. Ar rinktis žalią ar raudoną, o gal mėlyną. Įdomiai viskas taip sudėliota, pasakytum visai nederantys dalykai, sueina į vieną visumą, kad net negali atskirti. Parašyta taip ramiai su giliu jausmu, nors pavadinimas sako ką kitą.

Užfiksuotas gyvenimo momentas, kuris skaidrina ir liūdina menišką sielą.
Įdomiai gražu. Ačiū. :)

Būsena, aprašyta gan subtiliai. Ta prasme, pasitelkus, ko gero, labjau protu pajuntamus, suvokiamus įvaizdžius- nėra taip jau paprasta sujungti jausminėn trajektorijon:))) Tokiems kūriniams, paprastai- nepriešrtarauju, ieškau logikos, o ji yra...