"... - Jeigu iš bažnyčios išnešamas paveikslas,- kalbėjau,- tuoj sakome, kad bažnyčia apiplėšta. Kai nuo altoriaus atplėšiamas koks nors daiktas, vėl sakom- altorius apiplėštas. O kai iš mano, tavo ar kito atminties išnyksta brolio, sesers, senelio ar senelės vardai, regias, irgi reikėtų sakyti- atmintis apiplėšta. Ir todėl, ar nereikėtų sakyti, kad ir mes esame tie patys bažnyčių vagys ar altorių plėšikai?..."
"...Tiesa, neprisimenu, kada buvau išpažinties, bet dažnai pagalvoju, kad visos tos nuodėmės, kurias sukuždėčiau kunigui į ausį, nebūtų svarbiausios mano nuodėmės. Įrašas smegenyse pasiliktų koks buvęs
Ir vėl aidas:
„Kada, sakyk, kada sugražinsi nuo altoriaus pavogta turtą?..."
"...Jaučiu kaip kūnu skrodžiu erdvę ir pagaliau- šlept, bet jau ne kojomis į vandenį, o galva. Tikėjausi, kad po tokio ilgo kritimo panersiu giliai gilia, bet- Dieve mano! - ogi tik panirau per kokį sieksnį kitą ir išnirau stebėdamasis, kad taip viskas neįmanomai paprastai ir netikėtai susiklostė..."
„Po tūkstančio metų gal tikrai nebus mūsų, o iki tūkstančio metų - BŪKIM!“
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2008-01-04 14:17:13
gal ir gerai, kad atmintis visko netalpina - juk išprotėtume. nenustotų skaudėti niekada.
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2008-01-01 01:39:21
Skaudi tiesa. Vis bėgam...O sustot apsidairyt labiausiai reikėtų...
Ir su savais pasikalbėt, pabūt, nes paskui...bažnyčia išplėšta.
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2007-12-30 16:10:44
...tokie kūriniai turi žibinti žmonėms akis... turi ir privalo, kad napasidarytumėm akli...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-12-29 18:59:10
"... - Jeigu iš bažnyčios išnešamas paveikslas,- kalbėjau,- tuoj sakome, kad bažnyčia apiplėšta. Kai nuo altoriaus atplėšiamas koks nors daiktas, vėl sakom- altorius apiplėštas. O kai iš mano, tavo ar kito atminties išnyksta brolio, sesers, senelio ar senelės vardai, regias, irgi reikėtų sakyti- atmintis apiplėšta. Ir todėl, ar nereikėtų sakyti, kad ir mes esame tie patys bažnyčių vagys ar altorių plėšikai?..."
"...Tiesa, neprisimenu, kada buvau išpažinties, bet dažnai pagalvoju, kad visos tos nuodėmės, kurias sukuždėčiau kunigui į ausį, nebūtų svarbiausios mano nuodėmės. Įrašas smegenyse pasiliktų koks buvęs
Ir vėl aidas:
„Kada, sakyk, kada sugražinsi nuo altoriaus pavogta turtą?..."
"...Jaučiu kaip kūnu skrodžiu erdvę ir pagaliau- šlept, bet jau ne kojomis į vandenį, o galva. Tikėjausi, kad po tokio ilgo kritimo panersiu giliai gilia, bet- Dieve mano! - ogi tik panirau per kokį sieksnį kitą ir išnirau stebėdamasis, kad taip viskas neįmanomai paprastai ir netikėtai susiklostė..."
„Po tūkstančio metų gal tikrai nebus mūsų, o iki tūkstančio metų - BŪKIM!“