ŠI PASTRAIPA, citata : Ašaros stingo tiesiog taip, ant veido, todėl teko jas nusivalyti. Tikriausiai atrodžiau apgailėtinai. ... ... ...
.. . ... ... ... ... ..... ........ ..................................
... / ir t t. iki baigiant "sausakimšas"/ tegul visa tai eina... Pasiimkime tai, kas dar liko.
Tiltas buvo sausakimšas. "
Šita pastraipa patiko, kažkodėl labai priminė tą trumpą anekdotą:
Tarybų sąjunga. sienos - "geležiniais užraktais"; jei apsilankai kokioje nors kapitalistinėje šalyje, jau esi tėvynės puspriešis. Visi iaudis visuomeė, sociumas "kalba tik gražaus" ir visa širdimi, kiekvienas, myli tėvynę t.y. "laisvųjų respublikų sąjungą amžiams", kaip ir "Tarybinę Lietuvą liaudies sukurtą už laisvę ir tiesą kovojus ilgai, kur Vilnius kur Nemunas Baltijos jūra, ten klesti mūs miestai derlingi laukai"
na ir po apsilankymo kokioje nors kapitalistinėje šalyje, ar turint ryšių, giminių ar artimųjų, draugų tose šalyse, jau esi vos ne tėvynės priešas
smerkiamas, nemėgstamas, mylinčių, visų kitų širdžių, tėvynę; (o teisti ir smerkti, jau katalikiškas krikčionybės įdiegtas kompleksas, bet sako, kad Leninas pagrindą ėmė iš krikščionybės, statydamas tverdamas, komunizmo idėjos koncepciją - ir statydamas rojų(dangų) žemėje - komunizmą; ) Ir tylūs anikdotėliai, tarp tų mylinčių širdžių (jie "negražūs") :
ką darytum, jei atidarytų sienas?
vienas sako, kad:
- čiupčiau ką turiu ir lėkčiau, ten ir ten. kitas sako, kad dar kur tai, lėktų, viską palikęs, ką turi, nes nieko materialaus neturi, ir visi susavo mylinčiomis širdimis, gražiai kalbantys piliečiai lėktų; (sienos tiltas, jos atsidariusios) žodžiu visi per tiltą į anapus - kapitalistinio kranto link; (taip tikriausiai jiems sakė protas.) o žydelis sako:
- ui, lipčiau medį.
o ko į tą dabar į tą medį? klausia provokatorius KKBISTAS, apsimetęs savu, pasakojantis tą anikdotą.
- tai gi kad nesutryptų.
----------------------------------------------
ir šita pastraipa:
citata : "Viskas virto pelenais, kasdienybės dulkėmis. Butaforiškos detalės dūlėjo aplink, krito, tirpo, sakyte sakė, kad jų niekada nė nebuvo. Mano apnuoginta širdis plakė vis taip pat jausmingai, karštai. Ji nesuprato. Mano širdis nesuprato, kad kartais gyvenime yra ir aplinkybės. Ji plakė ir mylėjo, ir aš nieko negalėjau jai atsakyti. Ji net neklausytų. Mano širdis mylėjo. Širdis neturi akių ir ausų, nieko nemato negirdi. Ji tik jaučia ir myli. O aš jai nieko atsakyti negaliu... Kartais gyvenime yra aplinkybės, sakė man pianinas, yra aplinkybės. Tu negali atsistoti ir pasakyti garsiai ko nors negražaus, tu negali sau to leisti. Tu ir aš, ir visi mes esame žmonės. Mes visi gyvename. Bet aš nežinojau kaip tą paaiškinti širdžiai... Mano protas kaisdamas trinksėjo kaukolėje, o vėliau ir visame kame, jis bandė sudaryti paaiškinimą iš daugybės tezių, faktų, aksiomų. Bet širdis nebūtų supratusi. Aš bandžiau pats kažkaip jai pasakyti, bet žodžiai strigo gerklėje jie nenorėjo išeiti. Aplink visi tie žmonės, jie juokėsi, mačiau šypsenas. Svaigino mane ir jų veidai, ir viskis, ir aš žinojau, kad tikiu širdimi, jaučiau, kad pritariu jai ir jaučiu tą patį, bet negalėjau jai paaiškinti kodėl neperžengiau tilto, kodėl sėdžiu čia..." ------ citatos pabaiga
Skaitant šią pastraipą, ir taip sugretinus Džordaną Bruno, kuris ale "negražiai kalbėjo" ir gerieji gražieji žmogeliai, tose aplinkybėse, jam leido nebepasilikti čia... gaunasi labai šauniai; pasirodo lyrinio heroaus (kūrinyje) širdis, protas, taip jau linksmai...;
Šis jūsų kūrinukas skysta filosofija apie širdį ir protą;
širdis ir protas yra daugiau, nei instinktai, normos ir dogmos; tai individualu, prie viso to dar yra valia, ant savo proto ir širdies;
čia čiuožinėjimai, nei proto nei širdies, nu bet kaip fainai gaunasi kai sugretini su kuo nors netikėtu; anekdotu, Džordanu Bruno, ar apakusiu Galilėjumi, kuris atsisakė aplinkybėse vėl klausydamas savo proto ir širdies, savo "negražių kalbėjimų"; ant kiek tada pasimato instinktai kur, kur meilė, kas aplinkybės, kas žmogus, kas asmenybė ;
P.S.
senobinis kūrinys, dabar susimetę gyvena; aplinkybės pasikeitė;
:)
patiko tos dvi pastraipos skaityti sugretinus mintyje; Gaunasi šauniai kuijoziškai.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nematomas
Sukurta: 2008-01-07 20:34:02
Kas tas J.E.? Juozas Erlickas?
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-12-19 18:21:39
:)
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-12-19 18:17:14
ŠI PASTRAIPA, citata :
Ašaros stingo tiesiog taip, ant veido, todėl teko jas nusivalyti. Tikriausiai atrodžiau apgailėtinai. ... ... ...
.. . ... ... ... ... ..... ........ ..................................
... / ir t t. iki baigiant "sausakimšas"/ tegul visa tai eina... Pasiimkime tai, kas dar liko.
Tiltas buvo sausakimšas. "
Šita pastraipa patiko, kažkodėl labai priminė tą trumpą anekdotą:
Tarybų sąjunga. sienos - "geležiniais užraktais"; jei apsilankai kokioje nors kapitalistinėje šalyje, jau esi tėvynės puspriešis. Visi iaudis visuomeė, sociumas "kalba tik gražaus" ir visa širdimi, kiekvienas, myli tėvynę t.y. "laisvųjų respublikų sąjungą amžiams", kaip ir "Tarybinę Lietuvą liaudies sukurtą už laisvę ir tiesą kovojus ilgai, kur Vilnius kur Nemunas Baltijos jūra, ten klesti mūs miestai derlingi laukai"
na ir po apsilankymo kokioje nors kapitalistinėje šalyje, ar turint ryšių, giminių ar artimųjų, draugų tose šalyse, jau esi vos ne tėvynės priešas
smerkiamas, nemėgstamas, mylinčių, visų kitų širdžių, tėvynę; (o teisti ir smerkti, jau katalikiškas krikčionybės įdiegtas kompleksas, bet sako, kad Leninas pagrindą ėmė iš krikščionybės, statydamas tverdamas, komunizmo idėjos koncepciją - ir statydamas rojų(dangų) žemėje - komunizmą; ) Ir tylūs anikdotėliai, tarp tų mylinčių širdžių (jie "negražūs") :
ką darytum, jei atidarytų sienas?
vienas sako, kad:
- čiupčiau ką turiu ir lėkčiau, ten ir ten. kitas sako, kad dar kur tai, lėktų, viską palikęs, ką turi, nes nieko materialaus neturi, ir visi susavo mylinčiomis širdimis, gražiai kalbantys piliečiai lėktų; (sienos tiltas, jos atsidariusios) žodžiu visi per tiltą į anapus - kapitalistinio kranto link; (taip tikriausiai jiems sakė protas.) o žydelis sako:
- ui, lipčiau medį.
o ko į tą dabar į tą medį? klausia provokatorius KKBISTAS, apsimetęs savu, pasakojantis tą anikdotą.
- tai gi kad nesutryptų.
----------------------------------------------
ir šita pastraipa:
citata :
"Viskas virto pelenais, kasdienybės dulkėmis. Butaforiškos detalės dūlėjo aplink, krito, tirpo, sakyte sakė, kad jų niekada nė nebuvo. Mano apnuoginta širdis plakė vis taip pat jausmingai, karštai. Ji nesuprato. Mano širdis nesuprato, kad kartais gyvenime yra ir aplinkybės. Ji plakė ir mylėjo, ir aš nieko negalėjau jai atsakyti. Ji net neklausytų. Mano širdis mylėjo. Širdis neturi akių ir ausų, nieko nemato negirdi. Ji tik jaučia ir myli. O aš jai nieko atsakyti negaliu... Kartais gyvenime yra aplinkybės, sakė man pianinas, yra aplinkybės. Tu negali atsistoti ir pasakyti garsiai ko nors negražaus, tu negali sau to leisti. Tu ir aš, ir visi mes esame žmonės. Mes visi gyvename. Bet aš nežinojau kaip tą paaiškinti širdžiai... Mano protas kaisdamas trinksėjo kaukolėje, o vėliau ir visame kame, jis bandė sudaryti paaiškinimą iš daugybės tezių, faktų, aksiomų. Bet širdis nebūtų supratusi. Aš bandžiau pats kažkaip jai pasakyti, bet žodžiai strigo gerklėje jie nenorėjo išeiti. Aplink visi tie žmonės, jie juokėsi, mačiau šypsenas. Svaigino mane ir jų veidai, ir viskis, ir aš žinojau, kad tikiu širdimi, jaučiau, kad pritariu jai ir jaučiu tą patį, bet negalėjau jai paaiškinti kodėl neperžengiau tilto, kodėl sėdžiu čia..." ------ citatos pabaiga
Skaitant šią pastraipą, ir taip sugretinus Džordaną Bruno, kuris ale "negražiai kalbėjo" ir gerieji gražieji žmogeliai, tose aplinkybėse, jam leido nebepasilikti čia... gaunasi labai šauniai; pasirodo lyrinio heroaus (kūrinyje) širdis, protas, taip jau linksmai...;
Šis jūsų kūrinukas skysta filosofija apie širdį ir protą;
širdis ir protas yra daugiau, nei instinktai, normos ir dogmos; tai individualu, prie viso to dar yra valia, ant savo proto ir širdies;
čia čiuožinėjimai, nei proto nei širdies, nu bet kaip fainai gaunasi kai sugretini su kuo nors netikėtu; anekdotu, Džordanu Bruno, ar apakusiu Galilėjumi, kuris atsisakė aplinkybėse vėl klausydamas savo proto ir širdies, savo "negražių kalbėjimų"; ant kiek tada pasimato instinktai kur, kur meilė, kas aplinkybės, kas žmogus, kas asmenybė ;
P.S.
senobinis kūrinys, dabar susimetę gyvena; aplinkybės pasikeitė;
:)
patiko tos dvi pastraipos skaityti sugretinus mintyje; Gaunasi šauniai kuijoziškai.