Retos eilės. Geros ir reikalingos... :-)

Visiškai pritariu Kaimyno nuomonei. Sėkmės :)

Geras kūrinys pilnas patriotizmo, bet man nepatiko.

..."Po mūsų nebebus mūsų".

man taip (nuoširdžiai sakau) į dūšią krito dvi paskutinės eilutės...
Lyg skaudėdama ši priesaika eina link skaitytojo... bet ąžuolo šaknimis įaugus autoriaus jausmuos....

Eiliniai knygomis nepažymėti
Eiliniai mėtosi nesurastom žvaigždėm...

...taip sminga iki pat sielos gelmių paskutinės šio nepaprastai DIDINGO KŪRINIO eilutės...ir norisi dar ir dar skaityti ...viskas pasakyta , VISKAS JAME SPINDULIUOJA SKAUSMINGA TIESA...ačiū...

CITATA IŠ ŠIO KŪRINIO, kuri patiko išbaigtu eilėraščiu:
"Vanduo šaltiniais dar iš žemės teka
Ir vaikšto ąžuolai šaknim,
Paglostę gilų sniegą- kaulus.

Ir prisiekiu aš akmeniu,
Ir vandeniu,
Ir ąžuolų šaknim giliom-
Mane augino Dievas čia " ----- toksai kaip išbaigtas trumpažanris patiko;

visa kita nepatiko, panegirika, visuose žemėse visuose valstybėse yra istorija, žmonės su savo veiklos sferomis, sportas, menas, švietimas, ir t.t.; (kas liečia mintis, tai pasirodė, tas vardinimas viso to kaip koks panegiriškas popsas)
o tekstas kurį pacitavau, man patiko, kaip išbaigtas, gražus, jautrus kalbėjimas; tikras toksai gyvas paprastas ir meniškas;
:)

Ir akmeniu,ir vandeniu,
Ir ąžuolų šaknim...
Širdies priesaika - spindinčios žvaigždės.

Patriotiškas. Jau seniai tokį beskaičiau. Galima, o ir reikėtų dar truputėlį redaguoti, išmesti, kas nebūtina, lengviau skaitytųs.