Man zinokite sunku tokius dalykus komentuoti.
Jus pamatete kaukole ir ji sukele visokiu vaizdu. o man dabar jinai tiktai mokslo objektas, nesusijes su mirtimi, rodantis pavyzdi, kas yra mumyse. vakar universitete suduzo skeletas, tiksliau jo visa veidine puse sutrupejo. kad butu gyvas zinojes, jog du kartus mirs tas asmuo...
O zmogui mirus, kartais lieka isivaizdavimas, kad jis yra tik kitur. kelioneje tolimoje.
graudina jusu darbas. primena, ir man viena mokytoja, kuris mire. kai nezinojau, kad jisai mires, vis atrodydavo, kad sutinku ji gatvese, su juo prasilenkiu...
Tik tai zinojimas, kad zmogaus nebera, jau ir numarina ji musu gyvenime. ir perkelia i sapnus.
Skaičiau ir plaukė tokie pažįstami vaizdai...rodos vėl Lietuvoje...matau visus brangiųjų veidus...Nepaprastai šiltas, gražus kūrinys...Tiek mielų vietelių aplankiau, taip smagiai su bičiuliais paviešėjau...ačiū...
Tik perskaitęs šią jausmingą ir jautria širdimi parašytą novėlę supratau, kuo mano įrašas po nuotrauka pasitarnavo Jums. Dėkoju už jo egzistavimo savotišką įprasminimą, mielas Pranai. O šiandien, nors gerokai sušalau kojas, bet užsibrėžtą užduotį įvykdžiau: apdengiau dar vieną vynmedį, kurio nespėjau šiltu metu pridengti. Manęs dar laukia vienas vynmedis ir roželė. Ryt gal ir juos apgaubsiu šiluma: eglišakiais, klevo lapais, agro ir etileno plėvelėmis. O lapkričio 23 dieną važiuosiu į Pašaminę, už Švenčionėlių, kur kultūros namuose susirinks kūrybingi tos apylinkės žmonės, vietiniai ir atvykę gyventi iš Vilniaus, o taip pat Švenčionių rajono literatų grupelė. Kaip ir pernai, susitiksiu ir maloniai vakarosiu kartu su poetu Broniumi Mackevičiumi. Su juo esu nekartą bičiuliškai bendravęs įvairiomis progomis. Trečiosios knygos "Sudegę metai" "Pamintijimų (impresijų)" skyriuje keletą eilučių esu skyręs ir jam, parašydamas taip :" Leisdamasis nuo piliakalnio (Merkinės, aut. pastaba), apgailestavau, kad su mumis nebuvo Dzūkijos krašto sūnaus poeto Broniaus Mackevičiaus, jau daugelį metų gvenančio Švenčionių krašte, mielai bendraujančio su "Versmės" literatais, naujausioje knygoje "Ant krentančių lapų" eil. "Mano žemė" taip jaudinančiai nuoširdžiai parašiusio:
Begalybės visatos didybės
Neaprėpęs, pamilt negaliu.
Aš - spyglelis,
Ant dzūkiško ėgliaus pakibęs,
Vienai dienai
Prie gaublio didžiulio prilipęs
Kartu su laukų lopeliu".
Sėkmės Jums, mielas Kolega :)
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): ančių virkdytoja
Sukurta: 2007-11-22 14:29:39
Man zinokite sunku tokius dalykus komentuoti.
Jus pamatete kaukole ir ji sukele visokiu vaizdu. o man dabar jinai tiktai mokslo objektas, nesusijes su mirtimi, rodantis pavyzdi, kas yra mumyse. vakar universitete suduzo skeletas, tiksliau jo visa veidine puse sutrupejo. kad butu gyvas zinojes, jog du kartus mirs tas asmuo...
O zmogui mirus, kartais lieka isivaizdavimas, kad jis yra tik kitur. kelioneje tolimoje.
graudina jusu darbas. primena, ir man viena mokytoja, kuris mire. kai nezinojau, kad jisai mires, vis atrodydavo, kad sutinku ji gatvese, su juo prasilenkiu...
Tik tai zinojimas, kad zmogaus nebera, jau ir numarina ji musu gyvenime. ir perkelia i sapnus.
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2007-11-22 00:23:32
Koks mokytojas,
toks ir mokinys.
AČIŪ, Mokytojams,
išėjusiems į amžinybę.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-11-21 23:31:39
Skaičiau ir plaukė tokie pažįstami vaizdai...rodos vėl Lietuvoje...matau visus brangiųjų veidus...Nepaprastai šiltas, gražus kūrinys...Tiek mielų vietelių aplankiau, taip smagiai su bičiuliais paviešėjau...ačiū...
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2007-11-21 21:24:44
Tik perskaitęs šią jausmingą ir jautria širdimi parašytą novėlę supratau, kuo mano įrašas po nuotrauka pasitarnavo Jums. Dėkoju už jo egzistavimo savotišką įprasminimą, mielas Pranai. O šiandien, nors gerokai sušalau kojas, bet užsibrėžtą užduotį įvykdžiau: apdengiau dar vieną vynmedį, kurio nespėjau šiltu metu pridengti. Manęs dar laukia vienas vynmedis ir roželė. Ryt gal ir juos apgaubsiu šiluma: eglišakiais, klevo lapais, agro ir etileno plėvelėmis. O lapkričio 23 dieną važiuosiu į Pašaminę, už Švenčionėlių, kur kultūros namuose susirinks kūrybingi tos apylinkės žmonės, vietiniai ir atvykę gyventi iš Vilniaus, o taip pat Švenčionių rajono literatų grupelė. Kaip ir pernai, susitiksiu ir maloniai vakarosiu kartu su poetu Broniumi Mackevičiumi. Su juo esu nekartą bičiuliškai bendravęs įvairiomis progomis. Trečiosios knygos "Sudegę metai" "Pamintijimų (impresijų)" skyriuje keletą eilučių esu skyręs ir jam, parašydamas taip :" Leisdamasis nuo piliakalnio (Merkinės, aut. pastaba), apgailestavau, kad su mumis nebuvo Dzūkijos krašto sūnaus poeto Broniaus Mackevičiaus, jau daugelį metų gvenančio Švenčionių krašte, mielai bendraujančio su "Versmės" literatais, naujausioje knygoje "Ant krentančių lapų" eil. "Mano žemė" taip jaudinančiai nuoširdžiai parašiusio:
Begalybės visatos didybės
Neaprėpęs, pamilt negaliu.
Aš - spyglelis,
Ant dzūkiško ėgliaus pakibęs,
Vienai dienai
Prie gaublio didžiulio prilipęs
Kartu su laukų lopeliu".
Sėkmės Jums, mielas Kolega :)
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2007-11-21 19:43:41
Labai jau Jūs čia, Vyrai, vyrai gražiai apie savo lietuvių kalbos Mokytoją...Sugraudinot... Apie mane taip niekas nerašys:(((