Kaip čia paaiškinus, gal mes skirtingai matome pasaulį, tai jau tada gal ir atrodo "kame satyra?"
Meilė nei grįžta nei išeina nei pareina, ji arba yra arba jos nėra; štai ir viskas, o satyra tai kai toksai reiškinys pasireiškiantis pavasariais, hormonų audromis, yra vadinama meilė, bet tai pavasaris - biologija fiziologija, o jei meilė tai juk ji ir rudenį ir žiemą išlieka, ji niekur neišeina; o pavasariais tai tik instinktas daugintis groja, jis taip pat šventas, ne nuodėmė, ne blogis, gražus ir žavus reiškinys, gyvybiškai svarbus gyvąjai egzistencijai, tačiau satyra tame, , kad meilė neišeina ir nepareina, ji arba yra arba jos nėra. Meilė ir žiemoje ir sušalusiame rožės žiede, kuris pradėjo žydėti ir apledėjo;

dabar jau tikriausiai aiškiau kame satyra;
meilė arba yra - arba nėra;
ruduo, žiema, vasara, nieko nekeičia; ji arba yra, arba nėra; ir jei jos nėra, tai pavasaryje, kaip narkotikų paveikti - paveikti pavasario, įvardinus tai meile, esant pavasario poveikyje, ji tarsi rudenį išeina;
tačiau jei ji yra, tai yra, ir neišskrenda su paukščiais, o jei nėra, tai išskridus paukščiams, nužydėjus gėlėms, ir sutemus, niekas dėmesio nebeblaško, ir žmogus likęs su savimi pajunta, kad jis nemyli, jam nepatinka ta būsena - nemylėti, jis sako, meilė išskrido su paukščiais, o iš tikrųjų jos ir nebuvo;


/meilė neišskrenda su išskrendančiom gervėm rudenyje, o jei išskrenda, reiškia jos ir nebuvo; buvo tik pavasarinės hormonų audros, kurios su rudeniu priblėso, meilė arba yra arba ne - dvasinė emocinė protinė būsena, todėl ji negali su paukščiais išskristi ir su paukščiais parskristi.../ tame satyra.

Gražus tas kreipinys: laikinieji Žemės seserys ir broliai.
Bet vis tiek reikėtų išskirti kableliais.
Nematau čia jokios satyros.
Tikrai geras kūrinys!
Patiko.

Oi koks jūs kerštingas, ir dėl to tikriausiai labai subjektyvus, neturiu autoriau, slapyvardžiu cieksas; matote, tokios patologijos neturiu, (kaip ne kai kurie) , t.y. nei tapatinuosi (su savo rašomų kūrinių lyriniais herojais, nei kitų tapatinu su jų kūriniuose esančiais lyriniais herojais, lyriniu aš, jis , jis , jie , jos, ) , nei tokio Alfonso pažystu, nei savo artimiesiems laiškus rašau, per visai ne tam skirtą tinklalapį kūrinių vietoje, kažką painiojate, ir labai; nepasakysiu ačiū kad skaitote, geriau neskaitykite, jei jums jau rodosi, kad aš kažką vagiu, na, o jei jūs apie lyrinius herojus, esančius kūrinyje, tai irgi nelimpa, nei jūs čia , kad Bronė sako Alfonsui pacituosiu /jūsų citata/: "Esmė- nukniaukei mintį iš Alfonso."
be ryšio, pliurpalas, padergaliojote ir tiek, čia kažko cieksas;
:)

Tarp besimylinčių kirminų
Garuoja tavo stotas.
Esmė- nukniaukei mintį iš Alfonso.

o aš ir nežinojau, kad tai keiksmažodis, galėjote neatsiprašyti ; paskaitykit eilių kai ateis pavasaris ir saulelė vėl atkopdama budins svietą, o kokie feramonų dūzgesiai ir skambesiai atgims;

antra eilutė paskutinis žodis pirmame posmelyje, geriau skamba jei bus žodis vietoje ateis, atvyks; taisyti nereikia šioje satyroje man taip visai nieko;
:)