Prisikabinti galima prie bele ko. Kad ir dialogo. Negi personažas garsiai vienas kalbės?

Tyla prieš audrą dar nereiškia, kad reikės suvartoti begalę žodžių. Pastebėjau, kad tau tokiais atvejais būdingas stambaus masto panoramos pateikimas dideliais sakinių blokais, tačiau yra ir taupesnių, kartu ir daug informatyvesnių metodų efektui sukelti. Vienas iš jų - reikiamo efekto sustiprinimas vienu ar dviem žodžiais, šiuos perkeliant į kitą eilutę. Retsykiais - tų pačių žodžių pakartojimas naujoje pastraipoje. Tai nevadinama neapsižiūrėjimu, kuomet siekiama įspūdžio. Skaitytojas tokiu atveju pats atsirenka. Tau kol kas būdingas daugiažodžiavimas, kuomet prasmė ir įvykis slenka sraigės greičiu, arba atvirkščiai - scenų kaita, kuomet vėlgi pristinga kažkokio šarmo. Dėl pavyzdžių reikėtų kruopščiai analizuoti, dabar neturiu tam laiko, bet daryti išvadą, kad neišnaudoji savo sukurtų personažų ir aplinkos, manau, galiu. Prisiminiau - tavo kūryboje visiškai nėra buities, kas dažnai labai svarbu geroje fantastikoje. Elementarūs veikėjų poreikiai, net jeigu apie tai užsimenama tik pora žodžių, jau priartina viską prie skaitytojo dešimteriopai. Nes sukuria efekta - "whooo - jis irgi žmogus! Jis kaip ir aš!..".
Kitas dalykas (vėlgi iš tos pačios buities) - smulkios klaidos. Nesvarbu, jei joms skirtum vėlgi du žodžius - visi daro klaidas. Dar dažnokai pasigendamas elementas - dialogas. Ne su kažkuo, bet su savimi. Jeigu pagrindinis veikėjas labai dažnai vaizduojamas vienas, be jokių bendražygių, tuštumą ima pildyti jo paties žodžiai sau. Menka dainelė, švilptelėjimai, sumurmėjimai, pastabos po smulkių klaidų - visa tai kuria veikėją. Labai retas žmogus vienatvėje išlieka visiškai tylus. Iš visiškos vienatvės galima ir akmenis pradėti kalbinti.
Manau, tau reikia į savo raštą labiau žiūrėti kaip į žaidimą, nebijoti žodinių eksperimentų. Ir, žinoma, perskaityti savo parašytus sakinius su visu pradėtu tekstu po kelis kartus. Kartais taip gimsta naujų minčių, papildymų... arba sutrumpinimų.

tekso skaityti kūrinių, kuriuose ekipažu pavadintos dažniausiai keturratės transporto priemonės: pirmieji automobiliai ar arkliu tempiami vežimai. Gal būt dabar ekipažo prasmė pakitusi, vadinami tik žmonės, važiuojantys kokia nors transporto priemone.
Beje, tarptautinių žodžių žodyne rašoma:

ekipãžas [pranc. équipage – kinkinys]:

1. lengvas keleivinis vežimas arba automobilis;

2. laivo, lėktuvo, erdvėlaivio, tanko įgula.

Šiuo kūrinio epizodu nesiekiau perkrauti veiksmu ir nuotykiais. Tokiu ramiu pasakojimu norėjau paprėžti, kad miesto išorėje nėra jokios grėsmės. Tai lyg tyla prieš audrą. Dėl kitų pastabų sutinku, nes jos teisingos.

"mįslingas stačiakampis" - kaži ko jis toks mįslingas? Apskritai kūrinyje apstu būdvardžių, kurie... hm, lyg ir ne tiems daiktams priskirti.
"tikriausiai kažkada degusio ekipažo korpusas" - ekipažą aš suprantu kaip transporto keleivius. Vartojama kiek kitaip, pvz.: "automobiliu važiavęs ekipažas". Pasitikrinau google, nes akimirką buvau suabejojęs :). Skalijantis šuo ir skalikas - čia vėlgi du skirtingi dalykai. Skalikas, kaip veislė, pats savaime nėra mažas. O kad maži dažniausiai būna didesni pikčiurnos - faktas :)
Visumoje būtų galima įvardinti taip: nieko nenutiktų, jeigu dėtum ir dvigubai ilgesniais gabalais. Tas miesto pastebėjimas, pasivaikščiojimas apie jį ir faktų surašymas šiuo atveju panašus į tempimą. Pavyzdys: "Ant pajuodusio ir surūdijusio metalo vos beatpažįstamais rutheniškais raštmenimis buvo suraityta: MOSKVIČ. Ką tai reiškė, regionierius net nenumanė."
Du sakiniai ten, kur galima buvo panaudoti vieną, papildytą dviem žodžiais: "Ant pajuodusio ir surūdijusio metalo vos beatpažįstamais rutheniškais raštmenimis buvo suraitytas nesuprantamas žodis: MOSKVIČ."
Apskritai tie aplinkos aprašinėjimai turi vieną trūkumą - kai reikia užpildyti šią spragą žodžiais, daugelis kažkodėl labai apsidžiaugia, praėję šią atkarpą bet kaip. Takelis - medelis- prūdelis - žvėrelis - siena - dar viena siena - vėl prūdelis, vėl žvėrelis - vėl žolytė... Kitas būdas - sugalvoti elementus, kurie atspindėtų aplinką VEIKDAMI. Pavyzdžiui, išgąsdinto kupranugario, besispjaudančio po akacijos krūmus, pasiutęs lėkimas dykumon nuo pastebėto žmogaus. Visų pirma, tai nuteikia skaitytoją, antra - mintyse nupiešia paveikslą, kad yra ir dykuma, ir akacijų krūmai ir juose greičiausiai ramiai žolę rupšnojo kupranugaris. Kol kažko nepamatė.
Kažin, ar pats atkreiptum dėmesį į gana įprastą aplinką, jeigu dalyvautum savo apsakyme. Greičiausiai akį trauktų neįprastumai, jeigu jų yra. Priešingu atveju - veikėjas nieko nepastebėjo ir ramiai pasiekė reikiamą tašką, kur prasidėjo šioks toks veiksmas.

Murmės.