žinoma, galima skaityti ir mintyse. bet įsivaizduojant tą ryškią intonaciją. kaip manot?

Keistas Albus Frendum sumanymas kūrinį rašyti garsiam skaitymui :)

Albus Frenulum ; kad kūrinys yra skaitomas su ryškia intonacija, jos variacijomis. tada ir turinys įgauna kitas spalvas.

Tai įmanoma (skaityti su ryškia intonacija) jei nėra taip grubiai pažeisti kūrinio kanonai, šiuo atveju pradžia užima vos ne pusė kūrinio, pagal apimtis jo. (kaip ir kame jau išsakiau išsamiai, išsakydama nuomonę. Atleiskit kad ji tokia.)

manau, tamstos nuomonę supratau. iš dalies išties sutinku su ja. tačiau daug kur akcentus dėlioju kitur. taip pat rašydamas įsivaizduoju, kad kūrinys yra skaitomas su ryškia intonacija, jos variacijomis. tada ir turinys įgauna kitas spalvas.

Voverėms yra svarbi uodega - kurią jos išskleidžia ir gali skrieti be sparnų, vis tik skristi,( kaip tas kur nukrito aikštėje) skristi iš lazdyno į lazdyną, iš pušies į eglę maisto kūnui. O jai nuskrido, riešutą nusiskynė tai ir dantims yra kas veikti, ( bet joms svarbi uodega) na jei tai būtų nubudusi voverėm jie jau uodega naudotųsi ne tik kaip dantimis, riešutus gliaudydama, ji žiūrėtų ką ji gali dar su ta uodega, gal skristi kaip tas, kuris nukrito aikštėje, o dantys svarbūs visiems, kas apdoroja maistą dantimis - visiems susirinkusiesiems aikštėje.
Aš taip žvelgiau, o didelis aprašinėjimas tų dantų ( jei į tą voverių žiūrėti perkeltine prasme, kad jis gliaudo filosofinius riešutus) tai jau būtų ne tiesioginė prasmė, bet dantys įgautų ( tas ilgas aprašinėjimas voveriaus dantų) prasmę, reikšmę, ir reikmę kūrinyje. Dabar tai tik iliustracija, bet filosofiškumo voveriaus - būdo tokio , kuris būtų atskleidžiamas darniai šioje visumoje kūrinio - nėra išreikšto, atskleisto jo elgsena, veiksmais ir t.t. kame tai atsispindėtų, tada jau ta iliustracija su dantimis įgautų kitą prasmę, ir būtų reikšminga kūrinyje. Dabar atrodo tik įžanga, o ji lyg ir per ilga.
Tai ir gaunasi, kad daug bereikalingo, tas aprašinėjimas neįteisintas lyg ir. TODĖL man ir atrodo, kad jis nėra bereikalingas, bet autorius ( tai yra jūs) dar neištraukė iš savęs - nepamatė kūrinio, dar jis kažkur neišsigulėjęs. TAI turėjau omenyje, sakydama, kad kūrinys turėtų gal dar sunokti autoriuje ir išsiryškintų lyg nuotrauka visa. ( bet tai tik mano nuomonė).

dėkui už išsamų komentarą. pozityvų. tai gera kritika.
dėl Voveriūkščio dantų - rašydamas irgi galvojau apie tą "išsamumo bereikalingumo" galimybę. tačiau vistiek parašiau. nes tada personažas užpildomas, akcentuojami jo bruožai. o tie dantys tai ne tik dantys. Voveriūkščiui tai daug daugiau.
dėl kvapo - ilgai galvojau kaip jį pavadinti. bet visgi pavadinau "kritikos ir pašiepimo". nes jų bendras bruožas - trauka. žaisdų ieškojimas. ir net meilė joms. kartu kritika ir pašiepimas yra labai skirtingi dalykai. lyg tolimi pusbroliai. susitinkantys per šventes...

Klaidelė, nenusispaudė dvi raidės.

JEI YRA KAS NORS PASAKYTA ir apie tai LABAI DAUG, ( imant bendruose kūrinio apimtyse) TAI DARYTI - ĮGAUTI PRASMĖS - ( klaidelė)
( kalbėta dėl kažko, dabar tai tik vovriaus išorė, o kad tai būtų perkeltinė prasmė - Voverius kitokiai, jis žiūri filosofiškai, TO NĖRA, tai tik voveriaus išorė ir ne daugiau, ten galėjo būti ir triušis, ŽODŽIU MINTIES ILIUSTRACIJA. išorė, kaip ir ta dieną, apibūdinimas jos.)
NESUSISTOVĖJĘS tai nepadaryta, tik yra užmanymas kryptis, bet nepamatytas.

Tai buvo tamsus pavydas ilgai slypėjęs daugelyje, o kartu džiaugsmas - naujiena - įspūdis, susimaišę jie kėlė - pikdžiugiškumo kvapą: "Pagaliau nukritai.";

Apie žmones, ir gražūs jie kaip varanai buivolai gyvatės voveriai ir barsukai, skruzdėlės ir augalai, ir bjaurūs, juk jie žmonės, o kaip beždžionės.

Neblogas kūrinys, vaizdžiai parašytas, bet vis tik atrodo kaip juodraštis, kad dar nėra suderintas sklandume. Atrodo savaitę nepaskaičius pabuvus jam stalčiuje - protui ataušus jį galima sustyguoti ir dar labiau ne aiškinant, o imant vaizdinius, kurie kurtų mintį aplinkybę ir kartu atmosferą gyvūnijos. Bet vis tik gyvūnai yra prašviesėję, jie tobuli tuo atžvilgiu, jie išpildo egzistencijos įstatymą, o žmogus tik mokosi savęs, vis gi žmogus suvokia aplinką ir save, gyvūnai ja tik yra - oji tobula.
Per ilga pradžia - labai daug dėmesio skirta Voverio dantims, tai fiksuojama - ir nieko, informacija bereikalinga. JEI YRA KAS NORS PASAKYTA ir apie tai LABAI DAUG, ( imant bendruose kūrinio apimtyse) tai iš to kažkas turi gautis, rutuliuotis ( TAI RYTI ĮGAUTI PRASMĖS, o ne šiaip kalbėta apie dantis, kodėl ne apie uodegą, dantis turi ir nutrijos, ir bebrai, o Voverius turi uodegą, kuri jo skriejimo aparatas ir vairas, nuo šakos iš medžio į medį, jis savotiškai skraido, ir graužia tais dantimis kaip kiškis ką nors, riešutus.) Tai gi daug apie dantis, bet be reikalo, neišsivyniojo neišvystyta dėl ko, o prirašyta daug, tai jau pirma vieta kurią reiktų peržiūrėti tvarkant tekstą. ARBA JUNGTI, tai negalima kad būtų papasakota šiaip sau ( alegoriškai kažkaip jungti) arba trumpinti, kaip apie tą dieną, trumpai apie voverių. Tokie trūkumai, nepamatytas, išgalvotas - išmastytas, bet neišjaustas, lyg turi susistovėti, autoriaus galvoje yra tik kryptis, o susistovint idėjoms, pojūčiais turimiems to kūrinio paveikslo, jis gali būti ta kryptimi pamatytas.
ALEGORINIS PASAKOJIMAS. (dabar atrodo juodraštis)

/ kritika geras dalykas. pikdžiugiškumas ir kritika tai labai skirtinga. IR kritika gali turėti ir šmaikštumo formą, bet kritika pozityvus dalykas, pašaipa ne kritika. Plius kritikai tokioje vietoje, kaip kūrinyje nusakyta - aplinkybėse tuose, vietos nėra. Tai ne kritika. / ----- Labai neapgalvotas paskutinis sakinys - mintis, jaučiasi, kad autorius ją turi, bet neatrado žodžių - formos jai, kokiais žodžiais ją išsakyti tą mintį, o tai svarbu, juk tai ir kūrinio pavadinimas. Jis juodraštis dar, tas kūrinys. (mano nuomone).
:)