O dabar kiti pastebėjimai pataisius tekstą, jį dar vieną kartą perskaičius:
gūsčioti - gal gūžčioti?
"... jos sodrus balsas vėjo gūsiuose ir rankų šiluma, jos rankomis megztose kojinaitėse". Kartojasi 2 kartus žodžiai "rankomis" ir "rankų".
tabar - gal dabar? Pataisiau.
"Turiu išsaugojusi senąją jos maldaknygę, na tą, kuri senąja kalba parašyta. Tik kažkodėl man įėjus į jos kambarį, ji keistai nutildavo" - suvelti sakiniai kaip ir mintys, dėstomos juose.: pasikartoja "senąja". Tad kas įėjus į kambarį nutiko? Maldaknygė nutildavo ar senolė?
Nelabai suprantamas sakinys:
"- Čia tas dėdė Vincas, kur kapas ant šventoriaus?"
Ne "ženglas", o "ženklas", ne "bėgiva", o "bėkiva".
Kol kas tik tiek pastebėjau. Tačiau kūrinys turi savo dvasią ir tai yra pakankamai gerai.

Siužetas įdomus, tačiau sakiniai ne visur sklandūs. Beveik visas ir teisingas pastabas perteikė Unruly, tad pačiam nelabai ką belieka ir pridurti. Kai kur sutvarkiau padriką, nelabai sutvarkytą skyrybą.

JŲ teritoriją buvo beviltiškas reikalas: JIE būdavo tuoj pat iškrapštyti lauk. Dabar JOS -> visame tekste daug pasikartojimų, kurių reikėtų vengti. ne tik įvardžių, bet tokių kaip jaunėlė, senolė, šnekėdavosi (visom formom), tylėjo ir pan.
pečiais, kaip joms nepabosta. -> dėčiau geriau brūkšnį, o pabaigoj klaustuką - įtikinamiau atrodyti, dabar per daug abejingai.
Keli metai atgal , -> gal geriau - prieš kelis metus, nes toji forma nenaudojama;
sakydavo (,) kad; menu (,) kaip; pamiršdavo (,) kur baigė -> skyryba sakiniuose nesudėliota.
sakydavo (: ") kur Dievo gerumas, jei mano sūnų iš manęs atėmė(?") -> citata juk;
Atmenu (,) kai tu gimei; Rodos (,) tokia ta; -> vėl skyryba sakiniuose nepadėta;
Ir savo mamą ant patalo LIGINO -> kas tai?
matau (,) kaip ji; glostė (,)kol pastipo. -> skyryba;
artinųjų -> gal artiMųjų?
vienodai (,) kur mus;
ženglas -> ženKlas;

turinys neblogas, bet dar nešlifuotas, kaip juodraštukas;