Jei nebūčiau perskaičius santraukos, jei kas nors būtų ją ištrynęs, tai jau būčiau parašiusi visai į kitus vartus.
Štai:
"aš gera mokinė
nepalūšiu
vilksiu kūną
bekvapį -tave" --- gera mintis, kūnas moko, taip tai didelis mokytojas fizinis kūnas sielai, ji tame kūne ir tik tegali tobulėti, būtina sąlyga fizinis kūnas, kuris kelia savo reikalavimus, o tu jei esi žmogus, o ne gyvūnas (kitos gyvybės formos) tai ir tvarkaisi su tais visais seksualiaisiais morčiais rujojimais pavasariais ir t.t.
tai darydamas, tu daug sužinai ir išmoksti, tam tikra prasme įvaldai kūną, jis tavo valioje, nors jis tau diktuoja. Kiek gali būti nekvėpavęs, vis tik be plaučių negali, o gal gali, be oro negali?...
Tai gi čia pilnas pralošimas, kūnas neamžinas. O siela jame arba dasivysto iki sąmoningos - visiško nušvitimo, arba nedasivysto, ir kai ji palieka kūną, (o tiksliau visi kūne sraigteliai virsta kompostu ir nebeveikia, nebetarnauja, nei širdis, nei plaučiai, ir t.t.) siela visiškai užmiega, ir vėl viskas nuo nulio sekančiame kūne. kuriame jau ne ta siela...
TAČIAU, perskaičius santrauką suprantu Nuodai, kad lyrinis herojus skelbia kažkam kovą, žodžiu vilks kažkieno kūną, ne savo, jei bus tęsinys būtinai skaitysiu. Įdomi psichologija. (rimas primityvokas, bet jis toksai gal ir nieko atspindi nuotaiką. Paradiškas, kaip parade gražūs kareiviai žygiuoja, gusarai. ) Kadangi tema tokia kūrinyje, tai ir ritmika tokia proginė atrodo lyg ir nieko. Juk nusiteikimas tai toksai, ritmika panaudota kaip kokia priemonė. Žodžiu demonstracija, paradas, ir jame kolona kurioje gusarai..
:)

O man patinka -čia aš stipri.

Čia ne mano žodžiai. Rašė Kvinta, kurios komentarą tik per klaidą iš čia pašalinau. Taisau klaidą:
Citata:

"Kvinta
Jei nebūčiau perskaičius santraukos, jei kas nors būtų ją ištrynęs, tai jau būčiau parašiusi visai į kitus vartus.
Štai:
"aš gera mokinė
nepalūšiu
vilksiu kūną
bekvapį -tave" --- gera mintis, kūnas moko, taip tai didelis mokytojas fizinis kūnas sielai, ji tame kūne ir tik tegali tobulėti, būtina sąlyga fizinis kūnas, kuris kelia savo reikalavimus, o tu jei esi žmogus, o ne gyvūnas (kitos gyvybės formos) tai ir tvarkaisi su tais visais seksualiaisiais morčiais rujojimais pavasariais ir t.t.
tai darydamas, tu daug sužinai ir išmoksti, tam tikra prasme įvaldai kūną, jis tavo valioje, nors jis tau diktuoja. Kiek gali būti nekvėpavęs, vis tik be plaučių negali, o gal gali, be oro negali?...
Tai gi čia pilnas pralošimas, kūnas neamžinas. O siela jame arba dasivysto iki sąmoningos - visiško nušvitimo, arba nedasivysto, ir kai ji palieka kūną, (o tiksliau visi kūne sraigteliai virsta kompostu ir nebeveikia, nebetarnauja, nei širdis, nei plaučiai, ir t.t.) siela visiškai užmiega, ir vėl viskas nuo nulio sekančiame kūne. kuriame jau ne ta siela...
TAČIAU, perskaičius santrauką suprantu Nuodai, kad lyrinis herojus skelbia kažkam kovą, žodžiu vilks kažkieno kūną, ne savo, jei bus tęsinys būtinai skaitysiu. Įdomi psichologija. (rimas primityvokas, bet jis toksai gal ir nieko atspindi nuotaiką. Paradiškas, kaip parade gražūs kareiviai žygiuoja, gusarai. ) Kadangi tema tokia kūrinyje, tai ir ritmika tokia proginė atrodo lyg ir nieko. Juk nusiteikimas tai toksai, ritmika panaudota kaip kokia priemonė. Žodžiu demonstracija, paradas, ir jame kolona kurioje gusarai..
"

Kažkokiom buvusiom nuoskaudom kvepiantis nusiteikimas...

Vidinės kovos? :)

Jaučiama kovinė dvasia ir žiupsnelis gerai paslėptos erotikos. Eilėraštis sužavėjo dar ir tuo, kad jame įžvelgiau melodiją, kuri atitiko tą, kuri jau puse paros sukasi mano makaulėj :)