savage, nieko negaliu padaryt. viska kas ten paskutiniam posme, viskas is manes ir mano.

kas ką "dievina" - sau savyje, kas emocijas skausmą, kas džiaugsmą, liūdesį, pyktį, besiskleidžiantį jazminą,
žaibo blyksnį debesyj, tekantį per veidą lietų užpilantį akis, kad net akių vokų negali pradaryti, ar pradarantį žalią voką kaštoną ir pažiūrintį į tave ruda akimi,
bet kokiu atveju tai juk ir yra mėgstamiausia emocija, kurioje rašosi kuriasi eilėraščiai, vadinasi šiam lyriniam
subjektui yra miela mylima kančia, jis tada pajėgus kūrybai. nu toksai krikščioniškas, sukapot ir verkt, kaip tas apsakymas "kliudžiau" reikia aukos, kad įeiti į kondiciją ir parašyti. oi koksai žudantis kūrėjas. arba mazochistas. Tokie žodžiai yra (jie ne visi) "agata kristi" muzikinė rok grupė. dainoje pavadinimu: "Насилие" ---- /музыка и слова - Глеб Самойлов/

ne visas kūrinys, bet pagrindas:

Плачет Белоснежка
Стонет Белоснежка
И сама не замечая
Странно улыбается себе
Слезы горькие глотая
Впитывая в кровь насилие
Синие губы
Сосут ее кровь
Она холодна
Как оранжевый сок
Черные цепи
Давят на грудь
И железные рты
Пьют ее боль
Плачет Белоснежка
Вот оно пришло
Все что только снилось
Очень глубоко
Плачет Белоснежка
Стонет Белоснежка
И сама не замечая
Странно улыбается себе
Слезы горькие глотая
Впитывая в кровь насилие


(jei nesuprantate kalbos, jau blogiau, galiu išversti, bet jei suprantate, tai bus aišku, kad čia jau poezija) TAI POEZIJA, (ten gera poezija toje muzikinėje grupėje, ji vieno iš narių sudarančių tą grupę) :
TAI ŠI POEZIJA, MAN ATRODO grynai, kaip apie šį lyrinį subjektą, jūsų eilėraštyje;
O darbas jūsų tikrai nuoširdus, aiškus sklandus, TAČIAU TAI panašesnis į prasmingą dienoraštinį įrašą, nei į lyriką.
šiaip tai kūryba saviraiška, nežinau ar tai gerai, stengtis savyje iššaukti kažkokią būseną, juo labiau skausmo nes tada pajėgus esi kurti, nes labai patinka kurti. gal kuriasi ir kuri. poezija kiek jos įžvelgi, pajauti, ir suorganizuoji į žodį, tai sudėtingiausia gal, o kartais žodžiai tave suranda, vadinasi pasamonės srautai. tik skamba o tu rašai. Keistas ir paslaptingas malonus jausmas tas įkvėpimas, bet kuriant būna reikalingas ir nusiteikimas. jei tau koją kirs, arba akį durs, tai tikriausiai tuo momentu eilėraščio jau neparašysi, būsi užimtas kitkuo, nebent jis tau padės truputį dėmesį kitur nukreipti ir lengviau perniašti tą skausmą. ŠTAI dar vienas momentas. Matot ANT LYRIKOS NETRAUKIA DARBAS, niekaip, jis Prasmingas dienoraštinis yrašas, jausmai, bet ne lyrika. ( mano nuomone) . NUOŠIRDUS, tikrai nuoširdus darbas.

užmaskavę save » užsimaskavUSIOS, visgi tiek ašaros, tiek eilės yra moteriškos giminės, tai ir ši dalyvinė forma turi išlaikyti tą pačią giminę :)

paskutiniai du posmai kiek susilpnino eilių, nuo pradžių buvo gan stipri sentimentalumo gaidelė, tačiau pabaigoje ji dar labiau sustiprėjo. reikėtų to vengti - geriausias to būdas: trumpint.

iš viso eiliaus palikčiau tik tiek:

Keista
eilės gimsta ne iš meilės
lyg paslaptim užsimaskavusios
ašaros slepiančios viena
kitą po apklotais

keista
eilės gimsta ne iš džiaugsmo
lyg rėkiantys tenorai
bosai tyloj išlikdami
tokie netylūs

keista
visgi eilės gimsta
liesdamos petį skausmu
kuriuo žaviuos, kuriuo
save žudau.

bet tai tik mano nuomonė

Svarbus suvokimas - iš ko gimsta eilės. Dažnas iš rašančių šito taip ir neatranda. ;)
gal vietoje"užmaskavę save" - užsimaskavę? po "žinai" - kablelis.

aciu uz nuomone :)