"Ir pradedam žingsnius matuoti taktais,"
Esu mėnesį gulėjusi lovoje - ligoninėje, negalėdama keltis. (trauma lūžimas - tempime, paskui dar mėnesį gipsas) bet jau ne ligoninėje ir gali vaikščioti. Tai tas ligoninės gyvenimas - atmosfera, (šešios eilutės eilėraščio) puikiai parašyta. Bet kai esi tik palatoje ir tik lovoje, visi vaizdai, taip tiksliai ir juokingai > "Ir iš palovės traukia rytą,
Ir nuo spintelių valom dulkes," --- taip arti, nors tai buvo prieš daug metų, o čia paskaitai atrodo vakar. Net juokas suėmė, ir dar neatitraukia baltų užuolaidėlių, norisi lauko daugiau matyti, jos irgi baltos kaip chalatai.
- sanitare, prašau, atitraukite užuolaidėlę, noriu lauką matyti.
- ne, pas mus tokia tvarka.
ir toliau dulkias nuo spintelių valo. tfu, mėnesį tempime, ir baltos užuolaidėlės prieš akis, na aukščiau mėlynas dangus. xi.
niekada neprisiminiau, per tiek metų, to jausmo, kaip mėnesį gulėti virbalais per kaulus pririštam prie lovos. O čia taip puikiai parašyta, atrodo, kad vakar tai buvo
Nors eilius visai ne apie tai, bet jo didelę dalį užima ligoninė. atrodo, kad bus apie ligoninę visas, bet jis taip netikėtai persipina į gyvenimą. Jame man tokia mintis "viskas aišku, gimei, darželis, mokykla, institutas, darbas, ir dievulis. Į grabuką mišios, duobė. Gyvenimas jau suskaičiuotas. Viskas jame aišku nuo a iki z. nubrėžta. ir kur traukiniais lėktuvais beskraidytum, jis jau surežisuotas ir suskirstytas - jo grafikas aiškus nuo gimimo iki medinės dėžutės. jokios netikėtumo laisvės.

"Mirsi ne dėl to, kad sergi o todėl kad gyveni" --- sakė Seneka, bet čia eilėraštyje tokia nuotaika, lyg sakytų, " pons filosofe o ar čia gyvenimas?"; Gerai sukurta nuotaika. Sklandus, tik keisčiau prieš paskutinėje eilutėje du žodžius vietomis, dėl ritmikos. ir nors ligoninė gerai nupiešta, vaizdžiai, glaustai, sklandžiai, vis tik ar ji neužgožia per daug viso eilėraščio. Ji įtraukia, ir kita pusė, kurioje kelėtas dalykų, lyg užsigožia. Bet sklandus, geras, įdomus;