Nereikia vaikščiot ten, kur pilna angelų:
Jie suvedžioja net neklausdami vardų... :)
Matai, dabar kas daros tavyje:
nei išrišimas, nei bažnyčia nepadės, deja...
Nesuprantu, kam angelo sprarnus tau tampyti -
Man sekasi liux, kai lioviaus tai daryti :)
Ir siūlau piemenaitės debesų išklausyti,
ir šimtą kartų tai, ką ji parašė - paskaityti... :)
Vėl gi gražus dialogas iš judviejų gavosi ir abiejų kūriniai gilūs ir jautrūs :)

Tiek daug angelų - ar neišnyks, nepradings taip dažnai minimi, vardu vadinami...

Gyvenime nutinka kartais,
Kaip sako liaudies išmintis, -
Lazda atsisuka kitu galu -
Nebūtinai jis skaudžiai kirs.

Nesuvedžiojo angelai kadais,
Bet jie parūpino Tau lietų.
Gal metas jiems grąžint skolas?
Juk viskas - ne iš niekur.

Žmogus godus. Ypač tada,
Kai jaučia, jog atras ramybę sielos.
Juk net poetai Mūzos pavergti
Išsisunkia. Apsvaigę blaivos.

Aš reikalauti negaliu,
Nors atiduočiau viską
Už keletą tikrų valandų,
Kurios ir pelenuose tviska.

Tu nesustok, į priekį eikt tarsi Sizifas,
Ridenk į kalną akmenį jausmų.
Kiekvienas gydom savo žaizdą,
Ir slepiam ją po jautrumu.

Nei statinys ir net žmogus
Tau išrišimo duot neturi teisės.
Prieš savo sažinę turi suklupt -
Tik ji vienintelė atleidžia.

Galiu tiktai suglaust spranus
Prieš Tavo atvirumą.
Ir "slapčiomis tikėtis" vėl nubust -
Pleventi muzikoj žodžių ramumo...