Serenada nepažįstamajam



Tu prieš mane – kaip baltas lapas,
Be žymių, akinančiai šviesus,
Aš nepažįstu tavęs, tu tarsi sapnas,
Gražus, bet skaudžiai nerealus.

Bandžiau tave suprasti, susikurti,
Piešiau, žodžius, raides rašiau,
Bet baigus visą lapą pildyti
Tavęs ten neberadau.

Ir vėl man prieš akis tik lapas,
Tik stingdančiai šalta tuštuma.
Ir jau niekad gatvėj netarsi labas,
O tavo šypsena neskęs mano akyse...

Aš tavęs negundžiau ir neviliojau,
Tu tik iliuzija, kaip stiklas trapi.
Lyg visą laiką aš tiktai miegojau,
Prabust nebūdama pakankamai stipri.

Sava giesme viliojau tavo giesmę,
Šaukiau ir maldavau – dar nepalikt,
Gal dangų mes kartu paliesime,
Išeisime likimo pasitikt...

Tu atėjai ir vėl išnyksi,
Palikdamas tik juoką po savęs,
O aš į baltą lapą vėl paišysiu,
Žiūrėdama į spindinčias žvaigždes...


2007-07-12 21:09:17 mylimiausia
Čia perkėliau (M) kūrinį, tenedrįsta moderatoriai ištrinti be įspėjimo, be šio kūrinio neaiškus balto lapo atsakymas - mylimiausiai...

Bandžiau, tikėk manim, aš bandžiau,
Pažvelgt giliau į vidų, paskęst tavy
Daug kartų iš nevilties šaukiau
Kai vėl neprisileidęs pasislėpei savy.

Jei bučinys subraižo stiklą,
Tai jis bent pasiekia tave -
Tik lapą, monitoriaus tuščią
Gal baltą, gal suteptą nuodėme.

Jei tik galėčiau pasiekti tave,
Norėčiau tau savo delną ištiest
Gal mano žvilgsnio galia per menka,
Juo tavęs nesugebu paliest.