Dėkui.Kambarys buvo tuščias.Kartais taip būna..Bet kol kas dėl tam tikrų priežasčių (ne dėl nelaimingos meilės ar panašių dalykų) mano gyvenimas nėra visavertiškas.Tai - vienintelis kūrinys,skirtas mylimam žmogui,todėl ir man nepatinka.Norėtųsi,kad jis būtų brangus,šviesus ir šiltas..Bet kaip tik ta tema man nesirašo,nors norisi pasakyti daug.Kiekvienas mano kūrinėlis yra kažkam dedikuotas ir paprastai man patinka bei yra artimas,mielas,tačiau rašyti meilei aš nemoku.

Nepatiko. Nežinau kodėl. Matyt todėl, kad jau labai pasineriama į savo kančias. Kas aš per viena, o Dieve, aš myliu, verkiu, nes manęs nemyli. Ir išviso, kam tą meilę vaizduoti kaip tamsumą kokią? Gal dabar kokia maža mergaitė perskaičiusi šį kūrinį susigalvos, kad mylėti yra blogai. Gerbiamieji, nėra čia ko išsigalvoti, kad meilė yra aukščiau visko. Taip nėra. Yra daug svarbesnių dalykų šiam gyvenime, nei kažkieno kančia. Deja tai tiesa, nors ir kaip amoralu būtų, ar kaip išvis tie dalykai amoraliai atrodys. Bet užteks man fantazuoti. Grįžtu dar truputį prie kūrinio. Perskaitęs jį kažkodėl įisvaizdavau tamsų kambarį, nelabai tvarkingą, ir žmogų, kažkodėl subkultūriškų bruožų. Ir pabrėžiu, kad tai ką aš čia pasakiau yra tik mano nuomonė, aš jos niekam neprikišu. Linkiu autorei sėkmės ir gero visavertiško ir jausmingo gyvenimo.

Dėkui :) Tiesą sakant, nesitikėjau, kad kažkam tai patiks (ar dar daugiau)...

pirmas sakinys - super..

Daugiau nei patiko... Kažkas pažįstamo ir artimai skaudaus pasijuto. Imu į mėgstamiausius...