kometaras

Na... labai gražus ir prasmingas
Eilėraštis apie kasdieninę būtį,
deja ne man - toks asmeniškas,
tad galiu atsakyti tik čia...

Tu už mane geriau rašai.
nedrįstu komentuoti viešai,
bet vadindama, tai banalybe,
tiesiog, juk paneigimo prašai ...

Tu jau esi savimi ir tur būt nesikesi
Kiti, skirtingi, kaip ir tu mintyse,
tave priims per eilėraščius
tokią, kokią save pateiksi

dvi vietas pataisyčiau dėl skambesio,
o visam tu teisėja pati ir įsivertinai jau
išdrįsdama praeitį skelbti viešai,
lyg tai būtų bendriniai jausmai...

Taip atsitinka, kai jausmus
paverčiam meniniu kūriniu
Tada jie virsta, faktais kitiems,
ir taisydami galime viską sujaukti

Kitų vadinami banalūs dalykai
įdėti į kontekstą atrodo prasmingi,
nevisada žinome autoriaus mintį.
Žodžius sukeitę, matom ką norim matyti

Buvimas - tu manai kad klaida?
nemanau, kad tai vien pareiga?
Ir žaizdos nebūna beprasmės
tik neužgijusios - Jom reikia laiko.

Laikas ir įvikiai keičia kūrinius
Pavyzdžiui, jeigu pakeičiu:

Gal kada nors savo beprasmiu buvimu
Nebūsiu ten, kur tu dabar esi ?
Tačiau dabar leiski būti kuo esu:

Sutinku visiskai, Unruly.Taip jau apie meilę kalbam meiliai, apie grožį gražiai, apie skausmą skaudžiai, o apie beprasmybę - beprasmiškai... Sujauktos mintys nebūna stipriuose posmuose... O gal būna? :) Taip nemoku! Stengsiuos išmokti. :)

koks atsidavimas, meilė ir pasiaukojimas,
gerbtina, bet pats eiliukas silpnokas.

Ačiū, ačiū, Kaimyne...šitas eiliukas senas, tik dulkes nupūčiau ir į saulės šviesą ištraukiau...Tiesiog taip jau yra, kad dažniausia apie praeitį kalbame kai jos "neskauda"...
Vau, apetitas auga: dabar ieškosiu ne tik 7 natos, bet ir aštuntos!!!!! :)

Beprasmiškam prašymui - beprasmiškos ir eilės. Taip kažkada, tai parašiusi , pagalvojau...
Dabar iš naujo atradau šį kūrinį - ir net tokios sujauktoj beprasmybėj įžvelgiu prasmę... gal tik aš tai matau?