dekui :)

"Kelio mintys"


Kur tu? žiūriu į lekiančius baltus laukus pro šalį pro šalį
Kur tu? šaukiu sau minty beaidėje tyloje vėl, ir vėl, jau šimtus kartų sau, paties užsiduodamą klausimą, šimtus kartų pamirštą, lyg jo ir nebuvo, ir tūkstančius kartų vėl prisimintą, lyg be jo, daugiau jokių klausimų nėra, mano gyvenime. Klausimą vis neišgirsdamas atsakymo jokio. Klausimą, išgirstamą savyje, kada sustoja rutinos gausmas, tik supa užsupa, bėgantys medžiai pro šalį, pro šalį, vis tolyn ir tolyn, bėgantys į niekur, bėgantys į čia iš ten... bėga ir tarsi pažadina iš balto sniego, nubraukdami rutinos dulkias nu vyzdžių - kur tu?..
Kur tu - tariu aš vėl, ir tolyje pamatau vienišą pušį, aukštą ir liekną, stovinčią toliau nuo kitų medžių - toliau nuo visko. Ir aš visai kaip ta pušis; aš vienas - vienišas?..
Pliki medžiai šalikelėje atsupti baltų laukų. Galbūt tu ten? Ten kur baigiasi sniego laukai begaliniai, ten kur skrenda paukščiai palikę brangiuosius kraštus, kad peržiemoti, pasiimdami su savimi kartu, tik vieną vienintelį norą - sugrįžti.
Ar tu toli, ar tu arti? Ar man apsidairyti, kad tave pamatyčiau? Ar tu už marių plačių, už laukų baltų, sniego apdengtų? Aš nežinau. Nežinau. Nežinau, tik žvelgiu, kaip bėga balti, liūdni laukai ir jaučiu tave. Žinau, kad tu esi, kad kažkur esi tu ir lauki. Aš irgi laukiu. Ko?.. Aš nežinau, tik jaučiu, kad tave suradęs žinosiu. Žinosiu paslaptį, saugotą nuo manęs metų metus. Kokią paslaptį? Suradęs tave - pasakysiu.
* * *
Kur tu?.. - spengia nesuvaldyto automobilio ratai, slysta inertiškai į šalikelę, ir trenkiasi į aukštą, vienišą baltą ir tvirtą, jau seniai, ten augusį beržą. laikas sustoja ir nušvinta mano Mirtis - aš čia...

_______________
nu va taip;:D
----------------------------
yra nuotaika, ta kada žmonės gyvena rutinoje, patys rutina tapdami, lyg gyvi numirę, lyg sąmonė jų miega ir kartais, jie truputį truputį prabunda, iš rutinos, jie kažko ieško, jie pajaučia realiai, kad gyvenimas nėra amžinas, pajaučia jo laikinumą, pajaučia klausimą savyje, ar jie sutiko tuos žmones, kuriuos jiems būtina buvo šiame gyvenime sutikti, ar jie užsiima tuo, kuo jiems reikėjo iš tikrųjų užsiimti šiame gyvenime;
ar jie surado save; jie jaučia savęs - gyvenimo laikinumą, ir skaito būtį, kaip knygą, kada juos aplanko ta būsena; kada jie nors trumpam pabunda iš rutinos sraunios, veržlios ir galingos tekėjimo tėkmės, sudarę tos rutininės upės vieną iš lašų...

va tokia nuotaika; Yra sukurta nuotaika t.y. išnyra vaizdas, pro važiuojančio automobilio stiklą, kada aplink plyni laukai, tolumoje giria, gal sodyba, gal pušis, yra nuotaika ir žiema. apniukusi diena;
Žiemos etiudas. Nuotaika sukurta;

jeigu turite kokiu pastabu arba jums labai patiko parasykite, i jusu nuomone bus atsizvelgta ir padekota :)