o aš nekeisčiau nieko. labai sava

Sužavėtas Jūsų mokėjimu skaityti ir gilintis. Įtikinot. Pakeisiu. Bus laiko ratilai tylos šuliny.
Ačiū.

citata: "Nauja diena... Vandens ratilai tylos šuliny... " --- citatos pabaiga;
rašyčiau "Nauja diena... Laiko ratilai tylos šuliny... " matosi vandens ratilai šulinyje girdisi automatiškai tyla, akustinė tokia, nes ratilai nuo krintančių lašų, gal nuo kibiro dugno, yra protas pasėmęs vandenį iš šulinio, kažkaip jei jau šulinys tylos, o ne vandens tai tada turėtų būti laiko ratilai; o matosi šulinys ratilai ir girdisi tyla, ją duoda išgirsti lašai kurie paliko ratilus; nežinau ar supratot, bet bandžiau paaiškinti kodėl rašyčiau laiko ratilai tylos šuliny;;
citata: ***
"Kažkas uždegė danguje mažą neramią žvakutę. Kad šviestų naktimis ir mirksėtų. Sako, tai žvaigždė, į kurią tu privalai eiti. Sako, ji velnioniškai toli – kažkur ten, su ūžesiu skrieja juoda negyva erdve. Maža nelaiminga žvakutė. Tik tiek. Suprask..." --------- bet vis gal laiminga, va jei tos žvakutės dagtis būtų sukandėjusi, tai juk tada jis neporintų apie: citata: ... "Jis porina apie pilką rudens šviesą, siauras gatveles, samanotus pasienius ir ilgesį, apie vėjo suplėšytą dangų, žvaigždžių grūdelius ir triumfališką varnų giesmę, jis porina apie seną dulkėtą žibintą, nutrenktą į tamsiausią palėpės kampą. Jis tuščias, tas žibintas, sukandėjusia dagtim... " ---- (citatos pabaiga) ----jei ta nelaiminga žvakutė būtų sukandėjusia dagtimi;

toksai tas pasakojimas visai kaip medžių šakose vėjas vaitoja, jis man neatrodo įsipainiojęs, man patinka jo šnekos, ar kauksmas;
Vienatvė, ji yra, ir yra iliuzija, kad visi yra ne vienatvėje, o kai ji (ta iliuzija sugriūva, ar subyra, o dar nenumirei) tada kaip kas tą realybę perneša, vieniem tikriausiai tai kaukia, kitiems dar kaip nors, o kitiem gal būtų taip baisuokliškai, kad jiems geriau mirti nepabudus; nes neperneštų; mąslus; neskaičiau visų dalių, gal perskaitysiu. šiandieną kiek paskaičiau parašiau;
:)

Taip, Unruly, baigėsi. Ir kartu, kaip supratai, ne. Ramunė teisi: kūrinys - sustabdytas momentas. Tariamos nuotraukos plėšymas (užuomina pirmame skyriuje) bandant pažvelgi anapus. "Siužetiškai" kūrinys baigiasi tuo, kuo prasideda.
Nežinia, iš kur atėjo veikėjai, nežinia, kur išeina. Turime tik trumpą galimybę suartėti su jais, palyginti su savimi, suprasti (arba ne) jų problemas, mintis, filosofiją... Tikiuosi, kad bent jau keletui skaitytojų šie du žmonės gali pasirodti kažkuo pažįstami...
Tradicinio siužeto kūrinyje NĖRA. Jis čia niekam nereikalingas. Kūrinio turinys diktuoja kūrinio formą, o ne atvirkščiai.
Dėkoju, kad perskaitei ir džiaugiuosi, kad kūrinys patiko :)

jau baigėsi? oi, kiek daug visko dar laukiau:)
maniau, kad skaitysiu ir skaitysiu:)
netikėtai baigėsi, labai netikėtai :)
patiko kūrinys, tikras, išgyventas, įdomus ir
nuolat su įtampa, džiugu skaitant, nes paskui lauki sekančios
dalies.
ačiū, už puikų kūrinį.

Aurimai, nesupratau, ko nesupratai. Visų aštuoniolikos dalių ar tik tos, po kuria palikai komentarą?
;) Manau, jog šiuolaikinėje literatūroje nebeverta būti (stengtis būti) suprantamu. Ką mes darome rašydami? Laužome formą arba neigiame turinį. Ką daro skaitytojas? Susiieško kažką savo. Kažką giliai subjektyvaus. Ir nebūtinai – racionaliai paaiškinamo. Tai gali būti tiesiog išgyvenimas. Spalva. Nuojauta. Ir to pakanka... Abejoju, ar beįmanoma padaryti kokį atradimą modernioje ar postmodernioje literatūroje... Todėl šios rūšies proza dažniau – tekstas dėl teksto. Šiek tiek aukštesne prasme :)

Dėkoju už pastebėjimus, Ramune, esate teisi: tam tikra prasme tai - rašymas dėl rašymo.

šlapio sniego apdrėbtas stiklas >>šlapiu sniegu apdrėbtas (regis, taip turėtų būti). Beje, kūrinio nesupratau. Poezija proza, tipo?